Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Jon Krakauer "Į laukinį pasaulį", arba Kur nuveda svajonės

1992 metais Aliaskoje apleistame autobuse buvo rastas mirusio jaunuolio kūnas. Paaiškėjo, kad tai - Chrisas McCandlessas, jau dvejus metus laikytas dingusiu be žinios. Iš pasiturinčios šeimos kilęs jaunuolis, baigęs koledžą, sudegino savo asmens dokumentus, pinigus ir dvejus metus klajojo po Ameriką, kol savo kelionę baigė Aliaskoje miręs iš bado. Štai tokį įvykį, jo priežastis ir pasekmes bando aprašyti žinomas keliautojas ir žurnalistas Jonas Krakaueris.

Šis įvykis apie Aliaskoje mirusį jaunuolį tuo metu sukėlė daug diskusijų ir ažiotažo Amerikoje. Jonas Krakaueris iš pradžių šį įvykį aprašė laikraštyje, kur dirbo reporteriu, o po to ėmėsi jo išsamiau, atliko tyrimą ir išleido šią knygą "Į laukinį pasaulį", ilgai nesitraukusią iš bestselerių sąrašų.

Pagal šią knygą 2007 metasi buvo sukurtas filmas:


Tiesą sakant, pirmiausia mačiau filmą. Sukrėtė, sujaudino, sukėlė daug minčių. Spjovusio į įprastą gyvenimą Chriso McCandlesso likimas abejingų nepalieka: vieni jį smerkia, kiti garbina. Aš - per vidurį, vienoms jo mintims pritariu, kitoms - nelabai. Tačiau pamąstyti, išgirdus šią istoriją, yra apie ką.

Taigi, buvau mačiusi filmą, bet dar pasiėmiau ir knygą. Ir knyga man paliko menkesnį įspūdį. Turbūt dėl to, kad pirmiausia iš filmo buvo žinoma įvykių eiga ir esminiai dalykai. Antra, filmas - meninis, nors ir paremtas tikrais įvykiais, o knyga - publicistinė. Ir tas dokumentinis sausumas jaučiamas visoje knygoje, nepaisant to, kad rašytojas bemaž susitapatina su Chrisu McCandlessu, aprašo gyvus, savo paties patirtus nuotykius ir t.t.
R. Č. nuotr.
Kai esi jaunas, labai paprasta manyti, kad nusipelnai visko, ko užsinori, ir jei ko nors labai smarkiai įsigeidi, Dievo valia gali tai turėti. Kai tą balandį nusprendžiau keliauti į Aliaską, aš, kaip ir Chrisas McCandlessas, buvau neapsiplunksnavęs jaunuolis, kuris aistrą klaidingai suprato kaip įžvalgą ir elgėsi vadovaudamasis neaiškia, spragų išvarpyta logika. Aš maniau, kai užkopsiu į Velnio nykštį, išsispręs visos mano gyvenimo problemos. Žinoma, galiausiai paaiškėjo, kad šis įvykis beveik nieko nepakeitė. Tačiau pradėjau suprasti, kad kalnai nelabai palankiai žvelgia į mūsų svajones.
Filmas ir knyga - labai skirtingi. Filmas - gyvesnis, jautresnis, labiau pribloškiantis. Knyga - išsamesnė, platesnė. Žurnalistas aprašo ne tik C. McCandlesso gyvenimą, bet ir, kaip minėjau, savąjį, taip pat pamini platesnį kontekstą: aprašo žymiausius Amerikos keliautojus, ekstremalus, pabėgėlius iš įprastos visuomenės. Taip pat kalbina C. McCandlessą sutikusius žmones, apžvelgia jų likimus, aprašo šeimą, tėvus, šio savanoriško atsiskyrėlio priešistorę.

Siūlau susipažinti su šia istorija ir pamąstyti apie vadinamąją "normalią" visuomenę ir apie tai, ar visada reikia sekti paskui savo svajones. Jei turite laiko ir noro, siūlau rinktis abu: ir filmą, ir knygą.

 Mano vertinimas: 4/5 

Leidykla: "Baltos lankos"
Leidimo metai: 2012
Originalo metai: 1996
Originalo pavadinimas: "Into the Wild"
Puslapių: 220
Knyga: iš internetinio knygyno
Kainavo: apie 20 Lt

Komentarai

  1. Šiaip tai knyga ne publicistinė, o grožinės literatūros kūrinys.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. greičiausiai painiojat filmą su knygą: filmas, taip, meninis, knyga - publicistika, žurnalistiniai tyrimai ir pan.

      Panaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...