Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Daniel Mason "Rojalių derintojas", arba Birmos spalvos

Rašytojas Danielius Masonas, tyrinėdamas maliariją Tailando ir Mianmaro (buvusios Birmos) pasienyje, džiunglių glūdumoje išgirdo išsiderinusio fortepijono garsus. Galbūt jam ir pasivaideno, bet gimė labai gražus, ryškus, spalvingas, egzotiškas romanas "Rojalių derintojas".

Knyga labai kinematografiška. Pasirinktas laikmetis (19 a. pab.), egzotiškos šalies aprašymai prideda savo šarmo. Dėkinga atsmosfera leidžia lengvai įsivaizduoti aprašomus vaizdus: džiungles, laivus, gatvės teatrą, šventyklas, turgų. O kur dar neįprasti rojalio po lietumi ar ant plausto vaizdai, egzotiški džiunglių kaimeliai ir pan. Visa tai leido praskristi šiam romanui pro akis lyg filmui.

Įdomus ir siužetas: 19 a. Britų imperija plečia savo teritoriją ir kovoja su Birmos sukilėliais. Ekscentriškas gydytojas Antonis Kerolas, priklausantis britų kariuomenei, Birmos džiunglių glūdumoje taikiomis rankomis padaro daugiau nei kariuomenės būrys. Tai leidžia jam šokdinti kariuomenę, kuri tenkina keistus jo norus: pavyzdžiui, siunčia į džiungles rojalį. Deja, drėgmė ir kelionė padaro savo, ir dabar iš Anglijos tenka siųsti ir rojalių derintoją. Štai čia ir įžengia Edgaras Dreikas.

R. Č. nuotr.
Juodu stovėjo ant nedidelio tiltelio, stebėdami kanalu judančias valtis. Khin Mjo vėl prašneko:
- Girdėjau, kad atvykote čia sutaisyti rojalio?
Nustebintas klausimo, Edgaras delsė atsakyti.
- Taip, taip, tikrai. Kaip sužinojote?
- Galima daug išgirsti, jeigu kiti mano, kad esi kurčias jų kalbai.
Edgaras pažvelgė į ją.
- Turbūt taip... Manote, tai keista? Keliauti taip toli, kad sutaisytum rojalį.
Jis vėl nusisuko į kanalą. Dvi valtys sustojo dėl moters, atseikėti jai į maišelį kažkokių geltonų prieskonių. Pilant šiek tiek jų it žiedadulkės nuklojo juodą vandens paviršių.
- Ne taip jau keista. Esu tikra, Kad Antonis Kerolas išmano, ką daro.
- Jūs žinote apie Antonį Kerolą?
Khin Mjo vėl tylėjo, ir pasisukęs jis pamatė ją žvelgiant tolyn virš kanalo, kuriame prekeiviai valtyse kartimis stūmėsi per juodą it rašalas vandenį ir hiacintų saleles, šūkaudami prieskonių kainas.
Rojalių derintojo personažas atskleistas gerai: ramus tylenis, paniręs į savo profesiją. Ekscentriškojo gydytojo personažas gana ryškus, spalvingas, bet aplink jį per daug paslapčių, ir rašytojas nesivargina jų atskleisti. Birmietės Khin Mjo paveikslas - tik gražios vietinės moters paveikslas, jo rašytojas nesivargino išplėsti, nors ji romane gana svarbi. Visi kiti personažai - nupiešti tik keliais štrichais.

Romane daug to laikmečio detalių, aplinkos aprašymų bei istorinių faktų. Daug personažų, kelionė iš Anglijos į Birmos džiungles aprašyta labai spalvingai ir vaizdžiai.

Nors knyga labai ryški ir įdomi, tačiau perskaitęs susimąstai - apie ką gi ši knyga... Tas istorinis faktas, ant kurio stovi romano pagrindas: Dmitrijaus Mendelejevo ir Birmos konsulo susitikimas Paryžiuje, atrodo šiek tiek pritemptas. Dėl gydytojo ir jo paslapčių taip pat pritrūko konkretumo. Šiek tiek per daug nuobodžių, labai techniškų rojalio derinimo aprašymų, taip pat sausoki ir Birmos istorijos aprašymai.

Tačiau vis dėlto tai nebloga knyga. Apie žmogų, kuriam duotas šansas svajoti. Parašyta gerai ir vaizdingai, su gera doze prieskonių. Net dabar, po perskaitymo praėjus nemažai laiko, vaizduotėje vis dar ryškios spalvos ir kvapai. Galėtų gautis neprastas filmas.

 Mano vertinimas: 4+/5 

Leidykla: "Jotema"
Leidimo metai: 2009
Originalo metai: 2002
Originalo pavadinimas: "The Piano Tuner"
Puslapių: 335
Knyga: iš internetinio knygyno
Kainavo: 9 Lt

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.