Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Herta Müller "Šiandien būčiau geriau savęs nesutikus", arba Laisvės troškimas

Rašytoja Herta Müller - Nobelio premijos laureatė, daugelio literatūrinių premijų laimėtoja. Jos romanas "Šiandien būčiau geriau savęs nesutikus" - puikus šiuolaikinio romano pavyzdys.

Knyga nebloga, bet ir krykštauti neturiu dėl ko.

Šiek tiek kiša koją šiuolaikiškas tekstas: praeities ir dabarties įvykių perpynimas, nenuoseklus dėstymas, vienas po kito kylantys vaizdiniai. Šis tekstas kelia šiek tiek painiavos, ir ne viskas lieka aišku iki galo. Pabaigos nesupratau visai.

Nors bendras įspūdis - geras. Siužetas, kaip dažnai nutinka šiuolaikiniuose romanuose, nėra labai svarbus. Tereikia žinoti, kad tai - paskutinis praeito amžiaus dešimtmetis Rumunijoje, o pagrindinė knygos veikėja nuolat kviečiama į apklausas. Greičiausiai kažkur pas saugumiečius.

R. Č. nuotr.
Nuo trečios valandos šįryt klausiausi, kaip tiksi žadintuvas: iškviesta, iškviesta, iškviesta... Paulis per miegus spiria skersai lovos ir atšoka taip staigiai, kad pats išsigąsta nenubusdamas. Toks jo įprotis. Mano miegai išsilaksto. Guliu  nemiegodama ir žinau, kad turiu užsimerkti, jei noriu vėl užmigti. Bet neužsimerkiu. Miegoti jau daug sykių buvau atpratusi ir vis turėjau iš naujo mokytis, kaip tas daroma. Tiesiog išeina arba neišeina. Visi paryčiais miega, net katės ir šunys tik ligi pusiaunakčio trainiojasi apie šiukšlių konteinerius. <...> Tik tada, kai dvi ar tris savaites nesu kviečiama, mane pažadina Paulio kojos. Tada džiaugiuosi, tai ženklas, jog vėl išmokau miegoti.
Svarbiau šioje knygoje ne fabula, o būsena. Atmosferą rašytoja kuria meistriškai: purvina, niūri, pilka Rumunija ir skurdus moters gyvenimas, tik retkarčiais praskaidrinamas džiaugsmingų akimirkų. Politinė Rumunijos situacija ir šios moters paveikslas yra neatsiejami. Šalis kenčia nuo diktatūros, o moteris - suvaržyta rašytų ir nerašytų taisyklių, trokštanti laisvės, tačiau užstrigusi savo gyvenime ir nelaisvoje šalyje. 

Tekste tiesiog jauti tą dusinantį nelaisvės ir nevilties slogutį, kuris tvyro purvinuose turguose, pilkose parduotuvėse ir fabrikuose, tvankiuose tramvajuose ir jo paniurusiuose keleiviuose. Važiuojant tramvajumi į apklausas, iškyla epizodai iš moters praeities, jos kasdienybės akimirkos: alkoholikas antrasis vyras, skyrybos su pirmuoju, vaikystė.

Gaila, nesupratau pabaigos, bet pats tekstas - pilnas smulkių atradimų ir spalvingų vaizdinių.

 Mano vertinimas: 4/5 

Leidykla: "Versus Aureus"
Leidimo metai: 2011
Originalo metai: 2009
Originalo pavadinimas: "Heute wär ich mir lieber nicht begegnet"
Puslapių: 232
Knyga: iš internetinio knygyno
Kainavo: 5 Lt

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.