Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Sofi Oksanen "Valymas", arba Šiurpuliai

Sofi Oksanen "Valymas" - surytas per naktį vienu prisėdimu, tiksliau prigulimu. Šiurpiai gera knyga. Labai stiprus ir kraupokas romanas, bet padėti knygos nesinorėjo, tad skaičiau iki keturių ryto.

Suomės rašytojos knyga pasakoja apie į Estiją įžengusį sovietmetį. Siužetas slenka dviejomis laiko juostomis: pokaris Estijoje bei 1991-1992-ieji metai. Į šalį ateina šviesus komunizmo rytojus, išeina, ir jį pakeičia laukinis kapitalizmas.

Rašytoja puikiai pavaizdavo visus sovietmečio baisumus: kaip su kankinimais ir gąsdinimais ateina šis laikmetis. Knyga labai sava lietuviui: lygiai tas pats buvo ir Lietuvoje. Pirmieji kolūkiai, partizanai, kankinimai, žudymai, trėmimai, skundimai. Sugriuvus Sovietų Sąjungai ne ką geriau: barikadų pusės susikeičia vietomis, bemaž niekas nepasikeičia, tik kankintojai patys tampa aukomis. O dešimtasis dešimtmetis įgriūna su trenksmu: "berniukai" su juodomis volgomis ir raudonais švarkais, į sekso vergiją parduotos merginos.

Šių laikmečių kraupumai atskleisti per dvi moteris: Alydę ir Zarą. Jas skiria amžius (senutė ir jaunuolė), bet sieja daugybė dalykų: ir giminystės ryšiai, ir tautybė, ir kalba, ir šiurpi patirtis.
Gatvėje ji atpažindavo moterį, patyrusią kažką panašaus. Kaskart pamačiusi drebančią ranką, nuspręsdavo - ir šita. Kaskart, pastebėjusi krūptelėjimą nuo rusų kareivio riksmo ar nevalingą traukulį, išgirdusi batų kaukštelėjimą. Ir ta? Visos, kurios pamačiusios milicininką ar kareivį, pereidavo į kitą gatvės pusę. Visos, per kurių susagstomų suknelių juosmenį buvo matyti, kad mūvi daugiau nei vienas apatines. Visos, kurios nežiūrėdavo į akis. Ir šitai jie taip sakė, ir šitai pasakė: kaskart, kai gulsiesi su vyru į lovą, prisiminsi mane? 
Visas siužetas daugiau sukasi aplink senutę Alydę. Jaunystėje meilė sesers vyrui ją pastūmė į siaubingą išdavystę. Skaudžios patirtys ją grūdino po truputį, ir rodosi, kad senatvėje ji tapusi plienine. Atrodo, kad rašytoja įlindo į moters galvą ir aprašė slapčiausius stalčiukus, kurių pati herojė niekada nebenorėtų ištraukti. Kartais skaitant tekstą krėtė šiurpuliai.

Alydės personažas čia atskleistas geriausiai: perskaičius knygą, pažįsti ją iš visų pusių. Visi kiti personažai sukasi aplink ją, jie ryškūs, bet atskleisti per Alydės požiūrį: šitas žmogus jai reikalingas meilei, tas - saugumui, anas - išdavystei. 

Zaros personažas irgi gana aiškus, bet, rodos, kad jis daugiau knygoje tarnauja atskleisti Alydės likimui.

Kartais atrodo, kad per daug manipuliuojama prekybos žmonėmis tema, bet abiejų moterų likimai taip glaudžiai susieti, taip puikiai atskleistos jas siejančios gijos, kad priekaištauti nesinori.

Labai puikiai atskleistas laikmetis ir stipri, intensyvi knygos atmosfera. Niūri, sunki, juoda, šiurpi. 

Nuostabi knyga... Ne, ne ne tas žodis, nuostabia jos nepavadinsi, ji šiurpi, bet tai - puiki knyga.

 Mano vertinimas: 5/5 

Leidykla: "Versus aureus"
Leidimo metai: 2010
Originalo metai: 2008
Originalo pavadinimas: "Puhdistus"
Puslapių: 303
Knyga: iš internetinio knygyno
Kainavo: apie 10 Lt

Komentarai

  1. Rudenį turėtų pasirodyti dar viena Sofi Oksanen knyga. Laukiu su nekantrumu, nes "Valymas" ir "Stalino karvės" paliko labai didelį įspūdį.

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...