Padėjusi į šalį neperskaitytą "Raudoną žolę" , rašytojui Borisui Vian daviau dar vieną šansą - romaną "Dienu puta". Penki puslapiai - tiek ištvėriau šios knygos.
Boriso Vian romano "Raudona žolė" skaitymas buvo tarsi klupinėjimas per nelygius grindinio akmenis. Kai eini kokiu senamiesčiu per išsiklaipiusius akmenis, ėjimas, kuris iki tol buvo įprastas ir nepastebimas kaip ir kvėpavimas, tampa fiziniu darbu. Šio romano skaitymas buvo lygiai tas pats - jokio malonumo, tik prakaitą varantis skaitymas ir ieškojimas: apie ką čia, po galais, rašoma.
Kažkur pamačiau šios Rimos Praspalauskienės knygos "Nereikalingi ir pavojingi" apžvalgą. Pamaniau, kad tema tikrai įdomi. Prieš savaitėlę vykusioje Klaipėdos knygų mugėje "Žaros" leidyklos stende aptikau šią knygą, kadangi kainavo nedaug, tai ir nusipirkau.
Nesusidraugauju aš su Wiliamu Somersetu Maughamu. Tikrai nekaifuoju nuo jo kūrybos. Romano "Skustuvo ašmenys" temos jau aprašytos ne vieno rašytojo, o W. S. Maughamo rašymo stilius manęs neužkabina. Kaip tik kartu su šia knyga pradėjau skaityti Romaino Gary "Aušros pažadą", tai, švelniai tariant, W. S. Maughamas šalia R. Gary man atrodo tik kaip eilinis pasakorius šalia maestro.