Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Boris Vian "Raudona žolė", arba Svetimas siurrealistinis pasaulis

Boriso Vian romano "Raudona žolė" skaitymas buvo tarsi klupinėjimas per nelygius grindinio akmenis. Kai eini kokiu senamiesčiu per išsiklaipiusius akmenis, ėjimas, kuris iki tol buvo įprastas ir nepastebimas kaip ir kvėpavimas, tampa fiziniu darbu. Šio romano skaitymas buvo lygiai tas pats - jokio malonumo, tik prakaitą varantis skaitymas ir ieškojimas: apie ką čia, po galais, rašoma.

Keistas pasaulis, išgalvoti žodžiai, niekaip į normalų vaizdą nesusilipdantys veikėjai - kažkoks siurrealistinių frazių kratinys. O apie siužetą man praneša, deja, ne tekstas, o anotacija knygos gale. Pasaulis, kuriame žalia žolė "atrodo neįprastos spalvos", man pasirodė svetimas.
Tai buvo grįžus iš atostogų tais metais, kai pelės apatiniame stalčiuje nesvyruodamos sugraužė miniatiūrines šakutes, kurios vakar puošė pavyzdingą bakalėjos parduotuvę, - dar ir dabar ima džiaugsmas, kad, atidarius kitą, buvo rastas nepaliestas pakelis sausainių, iš kurių pramogos dėlei vakare, valgydamas sultinį, lėkštėje išdėliojai savo vardą.
Turiu pasakyti, kad ir romanas "Aš ateisiu nusispjauti ant jūsų kapų" nepaliko man teigiamo įspūdžio.

Šią knygą užverčiau ties 63-iuoju puslapiu (o tai beveik pusė knygos) ir padėjau į šoną. Ir iškart susiradau "Dienų putą", jau porą metų laukiančią savo eilės - Borisui Vian daviau dar vieną šansą. Turbūt jau paskutinį.

 Mano vertinimas: 1/5 

Leidykla: "Žara"
Leidimo metai: 2007
Puslapių: 160
Originalo metai: 1950
Originalo pavadinimas: "L'Herbe rouge"
Knyga: iš knygų mugės
Kainavo: 5 Lt

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...