Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Andrei Makine "Prancūziškas testamentas", arba Tarp dviejų srovių

Nuostabi knyga - Andrejaus Makine romanas "Prancūziškas testamentas". Kažkuo - savo tyrumu, nostalgija, svajingumu, graudumu - priminė M. Šiškino "Laiškų knygą".

A. Makine - rusas, sibirietis, užvaldytas meilės Prancūzijai. Nors realūs jo biografijos faktai gana slidūs, teigiama, kad šis romanas - autobiografinis. Ir aš tikiu viskuo, ką jis taip įtaigiai rašo: kad turėjo močiutę prancūzę, kad iš jos išmoko prancūzų kalbos ir paveldėjo meilę Prancūzijai, literatūrai, kalbai, kad buvo draskomas Rusijos grubumo ir nostalgijos šaliai, kurioje niekada nėra buvęs.


R. Č. nuotr.
Maskvoje ar Leningrade viskas būtų buvę kitaip. Šarlotės kitoniškumas būtų nublankęs didelio miesto margumyne. Tačiau ji atsidūrė šioje mažoje Saranzoje, nepaprastai ramioje, kai gyveni pamažu slenkant vienai į kitą panašioms dienoms. Jos buvęs gyvenimas virto intensyviai gyvenama praeitimi, tarsi tai būtų vykę vakar. Tokia buvo Saranza: prigludusi stepių pakrašty, stebėtinoje gelmėje priešais jos vartus atsiveriančios begalybės akivaizdoj. Kreivos dulkinos gatvės be paliovos kilo į kalną, o aplinkui žaliuojančius sodus - medinės tvoros. Saulė, apsnūdusios gatvės. Ir praeiviai, pasirodantys gatvės gale ir, regis, amžinai einantys į priekį, bet niekada jūsų nepasiekiantys.
Vasarą praleidau Rusijos pietuose, prie begalinės stepės ir motušės Volgos prisiglaudusioje Astrachanėje. Bandau įsivaizduoti elegantišką ir paprastą prancūzę senutę purvinose, aptriušusiose, nykiose Rusijos provincijos gatvėse, turinčiose kažkokio prigimtinio laukiniškumo. Ir mane iškart aplanko vienatvės ir tuštumos jausmas.

Tokia ir ši knyga: dviejų nesugyvenamų kultūrų bandymas susigyventi. Prancūzija ir Rusija, močiutė ir anūkas, bukinanti, politizuota sovietinė mokykla ir literatūra, poezija bei pasakojimai apie prabangius pokylius ir Prancūzijos politikus, mirštančius meilužių glėbiuose.
<...> tikrai, kai rusiškai tardavau "carj", priešais mane išdygdavo žiaurus tironas, o šit prancūziškai žodis "tsar" prisipildydavo šviesos, garsų, vėjo, šviestuvų žėrėjimo, švytinčių apnuogintų moterų pečių, susimaišiusių kvapų - nepakartojamos mūsų Atlantidos atmosferos. Supratau, jog būtina slėpti šį antrą požiūrį į daiktus <...> 
Tarp tų dviejų srovių plėšomas ir pasakotojas, ir skaitytojas. Užverti knygą ir lengvai gali patikėti, kad Prancūzija gali tapti mylimiausia tavo šalimi, nors iki šiol tokia nebuvo.

Mano įvertinimas: 5/5 

Leidykla: "Tyto alba"
Leidimo metai: 2007
Originalo metai: 1995
Puslapių: 262
Knygą: išsimainiau
Kainavo: 0 Lt

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...