Gal Jospeho Kesselio romanas "Javos rožė" ir nėra šedevras, tačiau pats rašytojas sudomino, ir bandysiu ieškoti kitų jo kūrinių.
Koks nesuprantamas dabar atrodė noras, kurį buvau pareiškęs išvykdamas iš Kobės - kuo greičiau atvykti į Šanchajų. Dabar tariau sau, kad valandos suskaičiuotos, kad, jeigu noriu, jog Floransa priklausytų man, negaliu gaišti nė akimirkos, nes išaušus rytui mūsų laivas išmes inkarą didžiuliame mieste, ir mes atsidursime skruzdėlyne, kur mūsų keliai galbūt niekada nebesusikirs. Jutau, kaip tirpsta akimirkos, kaip nyksta viena po kitos - bergždžiai, bejėgiškai.
Tiek dėl siužeto, tiek dėl stiliaus atrodo, kad visi veikėjai vaikšto peilio ašmenimis. Ir istorija visai neromantiška. Atvirkščiai - vyriška, šiurkšti, tiesmuka, skubota.
Trūko moralo - bet kokio, tiesioginio ar paslėpto. Visa istorija atrodo tarsi išplėšta iš konteksto - iš herojaus gyvenimo. Tiesiog taip buvo, ir viskas. O kaip ji paveikė pagrindinį veikėją, neaišku.
Rašytojas mane sudomino, sudomino jo stilius, mokėjimas pasirinkti egoztiškas temas. Manau, kad atradau rašytoją, kuriuo verta pasidomėti giliau.
Mano įvertinimas: 3+/5
Leidykla: "Žara"
Leidimo metai: 2005
Originalo metai: 1963
Puslapių: 198
Knyga: iš knygų mugės
Kainavo: 5 Lt
Komentarai
Rašyti komentarą