Domnica Radulescu "Traukinys į Triestą", arba Totalitarizmo šnopavimas į nugarą

Kol kas geriausia šių metų mano skaityta knyga - rumunų rašytojos, gyvenančios išeivijoje JAV, Domnicos Radulescu romanas "Traukinys į Triestą". Beje, autorė buvo Vilniaus knygų mugėje, o vieną kitą interviu jau buvo galima paskaityti spaudoje ir prieš tai.

Kaip aiškėja iš interviu, nors romanas ir nėra autobiografinis, jame daug autobiografiškumo bruožų. Rašytoja sudėliojo šį romaną iš savo, šeimos, giminaičių ir pažįstamų gyvenimų nuotrupų. Šie gyvenimai pinasi Rumunijoje, diktatoriaus valdomoje šalyje, kur sekamas kiekvienas, kiekvienam gresia papulti į kalėjimą, psichiatrinę ar netikėtai pakliūti į automobilio avariją. Dėl ko? Dėl bet ko: netinkamo anekdoto, netinkamos knygos, pokalbio su užsieniečiu, rašomosios mašinėlės, kurias draudžiama laikyti namuose.

Čia puikiai pavaizduota totalitarinės valstybės atmosfera: kai, rodos, net sienos turi ausis, gėlėse slepiamos "blakės", kur sekamas kiekvienas, ir kiekvienas gali būti išdaviku, kai nebežinai, ar iš tiesų slaptosios policijos žaliūkai šnopuoja tau į nugarą, ar tai tik tavo vaizduotės vaisius. Nepritekliai, baimė ir nepasitikėjimas - nuolatiniai rumunų gyvenimo palydovai.

- Kodėl? - tik tiek sugebu iš savęs išspausti, ir pati tuojau sumoju, kaip kvailai nuskambėjo mano klausimas, net liūdnoji pardavėja pakelia akis nuo prekystalio ir kokią sekundę stebeilija į mus. Galbūt ir ji - informatorė? Kristina sako tiesą, pasitikėti nevalia niekuo.

Dėl šių nematomų palydovų negali net būti tikras dėl meilės - jaunystės meilės, kuri turėtų būti skaidri, šviesi, saldi, o ne lydima politinių juokelių ir oda apsitaisiusių seklių, tikrų ir įsivaizduojamų.

Apie ką ši knyga? Taip, apie meilę, jaunatvišką, aistringą, kankinančią. Apie du žmones, negalinčius atplėšti vienas nuo kito rankų, bet tuo pačiu žvelgiančius vienas į kitą su nepasitikėjimu.

Taip, apie totalitarinį režimą su visomis sekančiomis pasekmėmis: baimėmis, mirtimis, kratomis ir tardymais.

Tačiau pirmiausia tai - istorija apie jauną moterį, kankinamą meilės ir aistros gyvenimui, kuris neįsivaizduojamas suvaržytoje šalyje. Apie išsigandusią moterį, kuri negali jaustis saugi nei savo šalyje, nei savo namuose, nei mylimojo lovoje. Apie pasimetusią moterį, kuri paženklinta politinės pabėgėlės statusu ir ieško savo kelio nepažįstamoje šalyje.

Tekstas persmelktas begaline meile savo šaliai. Raštingo, išsilavinusio žmogaus tekstas: poetiškas, dailus, pilnas metaforų, simbolių, nuojautų, smulkmenų, detalių, pastebimų ne kiekvienam. Puikus pagrindinės veikėjos paveikslas - lažinuosi, kad rašytoja perkėlė ištisus puslapius iš savo dienoraščių. Dėl to šis tekstas toks intymus, o pagrindinė veikėja tokia tikra ir gyva.

Knygos pabaigoje užrašyta, jog leidykla "Briedis" planuoja išleisti ir antrą šios rašytojos romaną "Juodosios jūros sutemos". Jau žinau, kad tikrai skaitysiu.

Mano įvertinimas: 5/5 

Leidykla: "Briedis" 

Leidimo metai: 2014

Originalo metai: 2008

Puslapių: 331

Knyga: leidyklos dovana

Kainavo: 0 Lt