Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Domnica Radulescu "Traukinys į Triestą", arba Totalitarizmo šnopavimas į nugarą

Kol kas geriausia šių metų mano skaityta knyga - rumunų rašytojos, gyvenančios išeivijoje JAV, Domnicos Radulescu romanas "Traukinys į Triestą". Beje, autorė buvo Vilniaus knygų mugėje, o vieną kitą interviu jau buvo galima paskaityti spaudoje ir prieš tai.

Kaip aiškėja iš interviu, nors romanas ir nėra autobiografinis, jame daug autobiografiškumo bruožų. Rašytoja sudėliojo šį romaną iš savo, šeimos, giminaičių ir pažįstamų gyvenimų nuotrupų. Šie gyvenimai pinasi Rumunijoje, diktatoriaus valdomoje šalyje, kur sekamas kiekvienas, kiekvienam gresia papulti į kalėjimą, psichiatrinę ar netikėtai pakliūti į automobilio avariją. Dėl ko? Dėl bet ko: netinkamo anekdoto, netinkamos knygos, pokalbio su užsieniečiu, rašomosios mašinėlės, kurias draudžiama laikyti namuose.

Čia puikiai pavaizduota totalitarinės valstybės atmosfera: kai, rodos, net sienos turi ausis, gėlėse slepiamos "blakės", kur sekamas kiekvienas, ir kiekvienas gali būti išdaviku, kai nebežinai, ar iš tiesų slaptosios policijos žaliūkai šnopuoja tau į nugarą, ar tai tik tavo vaizduotės vaisius. Nepritekliai, baimė ir nepasitikėjimas - nuolatiniai rumunų gyvenimo palydovai.
- Kodėl? - tik tiek sugebu iš savęs išspausti, ir pati tuojau sumoju, kaip kvailai nuskambėjo mano klausimas, net liūdnoji pardavėja pakelia akis nuo prekystalio ir kokią sekundę stebeilija į mus. Galbūt ir ji - informatorė? Kristina sako tiesą, pasitikėti nevalia niekuo.
Dėl šių nematomų palydovų negali net būti tikras dėl meilės - jaunystės meilės, kuri turėtų būti skaidri, šviesi, saldi, o ne lydima politinių juokelių ir oda apsitaisiusių seklių, tikrų ir įsivaizduojamų.

Apie ką ši knyga? Taip, apie meilę, jaunatvišką, aistringą, kankinančią. Apie du žmones, negalinčius atplėšti vienas nuo kito rankų, bet tuo pačiu žvelgiančius vienas į kitą su nepasitikėjimu.

Taip, apie totalitarinį režimą su visomis sekančiomis pasekmėmis: baimėmis, mirtimis, kratomis ir tardymais.

Tačiau pirmiausia tai - istorija apie jauną moterį, kankinamą meilės ir aistros gyvenimui, kuris neįsivaizduojamas suvaržytoje šalyje. Apie išsigandusią moterį, kuri negali jaustis saugi nei savo šalyje, nei savo namuose, nei mylimojo lovoje. Apie pasimetusią moterį, kuri paženklinta politinės pabėgėlės statusu ir ieško savo kelio nepažįstamoje šalyje.

Tekstas persmelktas begaline meile savo šaliai. Raštingo, išsilavinusio žmogaus tekstas: poetiškas, dailus, pilnas metaforų, simbolių, nuojautų, smulkmenų, detalių, pastebimų ne kiekvienam. Puikus pagrindinės veikėjos paveikslas - lažinuosi, kad rašytoja perkėlė ištisus puslapius iš savo dienoraščių. Dėl to šis tekstas toks intymus, o pagrindinė veikėja tokia tikra ir gyva.

Knygos pabaigoje užrašyta, jog leidykla "Briedis" planuoja išleisti ir antrą šios rašytojos romaną "Juodosios jūros sutemos". Jau žinau, kad tikrai skaitysiu.

Mano įvertinimas: 5/5 

Leidykla: "Briedis" 
Leidimo metai: 2014
Originalo metai: 2008
Puslapių: 331
Knyga: leidyklos dovana
Kainavo: 0 Lt

Komentarai

  1. Ačiū už apžvalgą. Būtų gera knyga praslydus pro akis.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Mane ši knyga irgi sudomino :) Neseniai žiūrėjau interviu su rašytoja per Penki TV. Labai patiko ir planuoju, kad greitu laiku reikės paskaityti :)

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...