Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Julie Otsuka "Buda palėpėje", arba Tragiškas "mūsų" kartos likimas

Esu skaičiusi knygų su įvairiausiais pasakotojais: pirmuoju, trečiuoju asmeniu, besikeičiančiais pasakotojais, netgi pastaruoju metu skaičiau knygą, pasakojamą antruoju asmeniu. Julie Otsuka knygoje "Buda palėpėje" nustebino pasakodama "mūsų" vardu. Ir, taip pasirinkusi, pataikė labai taikliai.

"Mūsų" vardu knygoje pasakojama apie tarp dviejų pasaulinių karų į Ameriką plūdusius japonų emigrantus. Tiksliau - japones nuotakas, skirtas šalyje jau įsitvirtinusiems japonams vyrams.

Tas kolektyvinis pasakotojas atskleidžia tiek daug. Japonų bruožą - kolektyviškumą (japonologijos dėstytojas yra sakęs, kad japoniukai mokyklose nemoka dirbti po vieną, davus užduotį, po vieną jos neatliks, tą pačią užduotį davus atlikti kolektyviai, ji bus padaryta kuo puikiausiai). Tą masę japonių, kurios tuo metu keliavo į šalį. Mitais apipintą kultūrinę prarają tarp "mūsų" ir "jų" - japonų ir amerikiečių, emigrantų ir vietinių.
Buvo kalbama, kad ten žmonės nevalgo nieko, išskyrus mėsą, o jų kūnai apžėlę plaukais (dauguma buvome budistės, taigi mėsos vengėme, o plaukai mums žėlė tik ten, kur reikia). Medžiai ten milžiniški. Lygumos tęsiasi be galo be krašto. Moterys balsingos ir aukštos - girdėjome, visa galva aukštesnės už aukščiausius mūsų vyrus. Jų kalba dešimt kartų sudėtingesnė už mūsiškę, o papročiai nesuvokiamai keisti. Knygos skaitomos nuo galo į pradžią, o vonioje naudojamas muilas. Nosys išpučiamos į purvinus skudurus, kurie po to sukišami atgal į kišenes, kad būtų ištraukiami vėl. Baltos priešingybė ne raudona, o juoda. Kas gi mūsų laukia tokioje keistoje šalyje, svarstėme mes. Įsivaizdavome save - neįprastai mažas moterėles, ginkluotas vien turistų žinynais, - žengiančias į milžinų šalį. Ar jie iš mūsų juoksis?
Knyga tragiška - nuo pradžios iki galo. Pradedant nuo to, kad masė japonių, iš kaimų, miestų, išsilavinusių ir ne, gražių ir ne itin, buvo atplėštos nuo namų ir šeimos dėl geresnio gyvenimo, tačiau pateko turbūt į dar blogesnį: į svetimą, nykų, šaltą, skurdų gyvenimą pas žiaurius, abejingus vyrus. O japonių auklėjimas pasipriešinti neleidžia.

Kolegė yra pasakojusi apie interviu su viena iš japonų sodininkių, įrenginėjusių japonišką sodą Kretingos rajone. Net kalbėdama su ja, lietuvių žurnaliste, ji nevengė lankstymosi ir nuolankaus "hai" po kiekvieno klausimo, reiškiančio "taip". "Aš taip išauklėta", - sakė ji. "Žinojome, <...> kaip valandų valandas tyliai klūpoti ant plačių plokščių pėdų ir nepratarti absoliučiai nieko prasmingo. Mergina privalo susilieti su kambariu: būti ir sykiu neegzistuoti", - sako J. Otsukos romano herojės. "Užgniaužk norą lankstytis", - liepia šių herojų vyrai.

Ir jos kenčia, dirba laukuose, fermose, tarnaitėmis pas amerikiečius, yra prievartaujamos savo vyrų ar šeimininkų, gimdo vaikus, miršta begimdydamos, kraustosi iš vienos vietos į kitą tiek kartų, kad net pamiršta, kur jų vaikų kapai.

Puiki, kūrybiška knyga, patekusi tarp pernykščių geriausių vertimų (vertė Emilija Ferdmanaitė).

Leidykla: "Vaga" 
Leidimo metai: 2013
Puslapių: 144
Originalo metai: 2011
Originalo pavadinimas: "Buddha in the Attic"

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Selma Lagerlöf "Portugalijos karalius"

SelmosLagerlöf romanas "Portugalijos karalius" buvo pirmas bandymas klausytis audioknygos. Aš sunkiai priimu garsinę informaciją: nesiklausau radijo, nelabai linkusi ir į muziką. Audioknygas vis atidėliojau, bet turiu pripažinti, kad tai puikus būdas multitaskinimui - "skaityti" dirbant dar ką nors.

Karen Blixen "Iš Afrikos", arba Besiužetis romanas

Po Marko Twaino dar vienas nevykęs susitikimas su klasika - šįkart su Karen Blixen ir jos autobiografiniu romanu "Iš Afrikos". Man visiškai nepatiko ir dėl to net kažkokį liūdesį pajutau. Filmas buvo puikus, ir po jo šį romaną medžiojau ilgai ir norėjau perskaityti gal net kokį dešimtmetį, jei ne daugiau. Ilgai lauktas susitikimas pagaliau įvyko, bet lūkesčiai taip ir liko lūkesčiais.

Petras Cvirka "Frank Kruk", arba Kaimo jurgis užkariauja Ameriką

Mokykloje ir universitete skaičiau visus lietuvių rašytojus, ką reikėjo ir ko nereikėjo, pagal programą ir ne pagal ją. Bet Petro Cvirkos "Frank Kruk" taip ir liko neperskaitytas. Tad pamačiusi bibliotekos mainų lentynoje atiduodamą šią P. Cvirkos knygą, pačiupau ir įsimečiau į rankinę.