Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Sally Green "Pusiau blogas", arba Baltieji prieš juoduosius

Sally Green "Pusiau blogas" - netipinė man knyga, bet gavau dovanų tiesiai iš leidyklos, ir dar su visais reklaminiais akcentais: apraišiota virvele ir prisegta spyna. Intriga, intriga, kaip neskaitysi...

Tai dar vienas masalas paaugliams. Tai paveiki ir pelninga auditorija, lengvai nerianti į visas vampyriškas ir raganiškas kelialogijas. O ši knyga - savotiškas "Hario Poterio" ir "Bado žaidynių" derinys - dar net neišleista sumušė Gineso rekordus.

Rašytoja čia kaip pagrindinę knygos temą pasirinko baltosios ir juodosios magijos kontrastą. Paauglys Neitanas - raganius, pusinis. Motina - baltoji, tėvas - stipriausias iš juodųjų raganių. Štai toks jis pusiau blogas, pusiau geras ir turi atrasti save, koks yra iš tiesų. Ir įrodyti ne tik sau, bet ir savo šeimai bei visus raganius kontroliuojančiai Tarybai.

Nepaisant to, kad kalbama apie raganas, Hario Poterio pasaulio čia visai nėra. Jokio pasakiško pasaulio, magiškų pokštų, senoviškų mokyklų ir smailų kepurių. Atvirkščiai - tai šiuolaikiškas, žiaurus, neteisingas, beviltiškas pasaulis. Vietoj mokyklos - narvas ir mušimas, vietoj pasakų - Tarybos kalėjimai ir žudynės.

Ne veltui lyginau su "Bado žaidynėmis" - ir šiame romane ne visai aišku, kas gerieji, o kas blogieji. Baltųjų raganių valdžia, tarsi kokia Snou imperija, - turinti nešti gėrį ir tiesą, tačiau iš tiesų tai tironija su žudynėmis, juodųjų persekiojimais ir medžiokle. Žiaurūs, pikti, neteisingi, godūs ir klastingi - ir čia kalbama ne apie juoduosius...
- Mane beveik dvejus metus laikė narve. Mušė ir kankino, atskyrė nuo šeimos, mano baltųjų raganių šeimos. Pasakykit, kur čia tas "gėris". 
- Mes rūpinamės baltųjų gerove. Jei būsi priskirtas prie baltųjų... 
- Duosite man patogią lovą? Ak taip, žinoma, su sąlyga, kad nužudysiu savo tėvą.
Šiek tiek panašu ir į Anės Rice romaną "Vilko dovana" - noras ištirti nepažįstamą rasę. "Vilko dovanoje" pseudomokslininkų yra persekiojami vilkolakiai, romane "Pusiau blogas" baltieji stengiasi sugrūsti juoduosius į kalėjimus ir kankinti juos bei eksperimentuoti.

Rašytoja sukūrė gana įdomų pagrindinio veikėjo, paauglio Neitano, paveikslą. Bemaž nemokantis rašyti ir skaityti, užtat turintis puikių gijimo ir kitokių raganiškų galių, užsispyręs, paaugliškai piktas, tačiau romantiškas, teisingas, mylintis savo šeimą. Man šis personažas pasirodė įdomesnis nei bestuburė "Bado žaidynių" veikėja Ketnė. Rašytoja įspraudė jį į tokią poziciją, kad skaitytojas neturi, kur dingti, tik gailėtis Neitano ir piktintis visa jam keliama neteisybe.

Autorės stilius lengvas - kažkokių kalbinių įmantrybių ieškoti neverta, romanas skirtas ne tam. Paprastas, lengvas, greitai skaitomas stilius. Tiesa, iš pradžių jis pasirodė kažkoks nerišlus, buvo sunku suprasti turinį, bet netrukus viskas stojo į savo vietas ir galvoje susidarė puikus vaizdas.

Ir pabaiga gana normali - lyg ir viskas baigiasi, lyg ir prasideda. Panorėjus dar bent dešimt tęsinių galima prirašyti. Ir jie greičiausiai bus rašomi. Knyga kinematografiška - rodos, viena ausim girdėjau, kad bus statomas ir filmas.

Leidykla: "Baltos lankos"    
Leidimo metai: 2014
Puslapių: 414
Originalo metai: 2014
Originalo pavadinimas: "Half bad"

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Eglė Aukštakalnytė-Hansen "Mamahuhu", arba Šalis, kurioje draudžiama svajoti

Eglė Aukštakalnytė-Hansen, knygos "Mama Afrika" autorė, iš Kenijos turėjusi persikraustyti į Šanchajų, savo potyrius išdėstė knygoje "Mamahuhu. Šešeri metai Kinijoje".

Petras Cvirka "Frank Kruk", arba Kaimo jurgis užkariauja Ameriką

Mokykloje ir universitete skaičiau visus lietuvių rašytojus, ką reikėjo ir ko nereikėjo, pagal programą ir ne pagal ją. Bet Petro Cvirkos "Frank Kruk" taip ir liko neperskaitytas. Tad pamačiusi bibliotekos mainų lentynoje atiduodamą šią P. Cvirkos knygą, pačiupau ir įsimečiau į rankinę.

Rimvydas Laužikas "Istorinė Lietuvos virtuvė", arba Apelsinmedžiai 17 amžiaus Lietuvoje

Ne taip seniai, perskaičiusi R. Praspaliauskienės knygą  "Nereikalingi ir pavojingi" , bambėjau, kad lietuviai nemoka rašyti mokslo populiarinimo knygų. Moka, moka, dar ir kaip - įrodė Rimvydo Laužiko "Lietuvos istorinė virtuvė".