Chimamanda Ngozi Adichie "Pusė geltonos saulės", arba Atšiaurioji Nigerija

Chimamanda Ngozi Adichie - nigerietė rašytoja ir savo knygose, taip pat ir romane "Pusė geltonos saulės", ji kalba apie gimtąją Nigeriją.

Nigerija man asocijuojasi su lauktuvėms parvežtu krokodilo odos rankinuku ir etniniais papuošalais, pusantrų mano vyro toje šalyje pradirbtų metų, ne pačiais geriausiais pasakojimais ir atsiliepimais. Automatais ir botagais ginkluoti kariškiai, lydintys automobilį, kuriame važiuoja baltasis. Lūšnynai ir nedraugiški žmonės. Ant grandinių gatvėmis tarsi šunys vedžiojamos hienos. Tai šalis, kurią aplenkia net užkietėję keliautojai...

Todėl buvo baisiai įdomu, kokia dar gali būti Nigerija.

Ir šiame romane Nigerija - šalis su universitetais, profesoriais, intelektualiais vakarėliais, vietiniais turtuoliais, kurių vaikai mokosi Londono universitetuose. Tačiau taip pat - lūšnynai, prietarai, ožių aukojimai, žiaurumas, prievartavimai ir žudynės.

Šiame romane vaizduojama maždaug 7 dešimtmečio Nigerija - jau atgavusi nepriklausomybę nuo Britanijos, draskoma pilietinio karo. Nigerija ir atskilusi Biafra. Pusė geltonos saulės - tai ir yra trumpai tegyvavusios Biafros vėliava. 

Suirutė, gentiniai susidorojimai, politiniai perversmai, karas. Tačiau svarbiausia ne tai, o kaip klostosi romano herojų likimai. Tai, kaip politinių perversmų fone vystosi paprastų žmonių gyvenimai, kokius sunkumus jiems tenka iškęsti.

- Ar matėte vargšių moterų, kurias jie puldinėja ir vadina diversantėmis? - paklausė ji. Olanai nespėjus atverti burnos, kalbėjo toliau: - Vakar tai buvo vyras iš Ogodžos. Koks absurdas. Negalime mušti žmonių tik dėl to, kad Nigerija muša mus. Kas nors, toks kaip aš, dvejus metus nevalgiau deramo maisto. Neragavau cukraus. Negėriau šalto vandens. Kur aš rasiu energijos priešams padėti?

O veikėjų šiame romane daug: universiteto profesorius Odenigbas, Londone studijavusi, išsilavinusi jo žmona Olana, jų tarnas Ugvus, versli ir energinga Olanos dvynė sesuo Kainenė, kolonijinės sistemos palikuonis baltasis Robertas... Ir daugybė kitų, su kuriais susikerta jų gyvenimai.

Tai savotiškas epas - pasakojamojo pobūdžio romanas, apimantis daug veikėjų ir nemažą laikotarpį. Gryna egzotika: nuo profesoriaus namų iki lūšnynų ir karių stovyklų, nuo intelektualių pašnekesių iki prietarų.

Tačiau knyga per daug ištempta. Į galą darosi monotoniška. Taip pat ypatingais viražais nenustebino - viskas klostosi gana nuspėjamai, pagal karų logiką: palikti namai, pabėgėlių stovyklos, badas, žudynės.

Minusiukų yra ir daugiau. Šiek tiek vietomis kliuvo vertimas. Kadangi veikėjų daug, istorijos limpa ne per sklandžiausiai. Lieka neatsakytų klausimų. Trūko aiškios idėjos, dėl ko autorė rašo. Lyg ir epą apie nepriklausomybę ir laisvę, tačiau, rodos, tekste svarbiausi tarpusavio santykiai: kas su kuo miegojo, kas su kuo gyvena. Ir tai prislopina žmoniškumo idėją, kuri čia taip puikiai galėjo suskambėti.

Nors suprantu, ką bando pasakyti autorė: karas keičia ne tik šalies geografiją, bet ir žmones, bet dideliu sukrėtimu šis romanas man netapo. Tačiau sudomino kino kūrėjus. Pernai pasirodė romano ekranizacija:

Leidykla: "Metodika"/"Sofoklis"  

Leidimo metai: 2012

Puslapių: 430

Originalo metai: 2006

Originalo pavadinimas: "Half of a Yellow Sun"