Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Vaiva Rykštaitė "Viena Indijoje", arba Įsimylėjusi Indiją

Yra puiki "National Geographic" kelionių laida "Don't tell my mother" ("Nesakykite mano mamai"), kur laidos vedėjas, buvęs karo korespondentas, šlaistosi po pavojingas, neturistines vietas: Pakistaną, Venesuelą, Balkanus... "Baltų lankų" išleista Vaivos Rykštaitės kelionių apybraiža "Viena Indijoje" - moteriškoji, lietuviškoji šios laidos versija. Vargu, ar aš norėčiau, kad mama sužinotų apie tokias mano keliones.

Pigūs, aptriušę viešbučiai, keisčiausi sutikti tipai, žolytė, įsimylėjimai, gatvės prekeivių maistas, nesaugios, teroristų niokojamos vietovės ("Kaip gerai, kad mama nesidomi geopolitine situacija.")

Mėgstu keliauti, bet mėgstu keliauti patogiai - labiausiai man patinka saugus ir ramus senasis žemynas. Teko gyventi ir trečiojo pasaulio šalyje, tačiau tvarkinguose kompanijos išnuomotuose butuose ir su nusamdytais automobiliais su vairuotojais. 

Tačiau daugelis V. Rykštaitės patirčių buvo savos: prisijaukinti naują miestą, atrasti jaukią kavinę, parduotuvę, patiekalą, ištverti kitos kultūros keistenybes ir įkyrų dėmesį. Atrasti įvairias skyles, o nuo kultūrinio šoko dar neatsigavusiems atvykėliams oriai ir atsainiai sakyti: "Čia nepirkite, parodysiu, kur pigiau", "O čia, ant kampo, nusipirksime ful ir tamėjos ir važiuosime į pikniką į Montazos parką"...

Štai taip skaitytoją vedžioja ir Vaiva Rykštaitė: "važiuoju į Goa, Delį, Orisą..." Gatvės prekeiviai, šventyklos, kavinės, viešbučiai, jogos mokyklos, ašramai.

Tačiau tai nėra turistinis vadovas - tai asmeninė autorės patirtis, kelionė po Indiją ir po save. Perskaičiusi knygą, jaučiuosi ne tik pakeliavusi po Indiją, bet ir susipažinusi su jauna, protinga, drąsia moterimi. Labiausiai žavi sveikas autorės protas - jokių nušvitimų paieškų. Tiesiog varginanti kelionė po svetimą šalį. O išsunkus save iki paskutinio lašo, galima atrasti savyje įdomiausių dalykų. O tam turbūt nebūtina trenktis ir į Indiją. ("O gal visiems žmonėms taip atsitinka - skirtingose vietose atskleidžiame skirtingus savo "aš"?)

Ir toji V. Rykštaitės kelionė po Indiją labai skiriasi, tarkim, nuo "Valgyk, melskis, mylėk" autorės patirties: ieškau nežinia ko, atradau nežinia ką. Tą pastebi ir pati V. Rykštaitė.
"Indija - tai didžiulė psichiatrijos ligoninė", - kartą pasakė kelyje sutiktas Bradas Pitas. Tarp visų spalvų ir kontrastų, prabangiuose penkių žvaigždučių viešbučiuose ir klaidžiuose lūšnynuose kiekvienas indas žino Tą Ypatingąją Paslaptį. Pavargę, išsisėmę, pamėlę vakariečiai, dažnai ne tik išalkę mistikos bei ezoterikos, bet ir kamuojami įvairių neurozių, nelaimingų meilių ir kompleksų, traukia į "Stebuklų šalį" ieškoti atsakymų. "Nes TEN viskas kitaip". Susimoki kelis šimtus ar tūkstančius rupijų - priklauso nuo "profesionalo" kvalifikacijos - ir gauni tąjį ilgai lauktą išganymą.
Tekstas gyvas ir ekspresyvus. Skaityti - vienas malonumas. Patraukė ir autorės asmenybė, humoro jausmas, požiūris, rašymo stilius. Patraukė tiek, kad, manau, ieškosiu kitų jos knygų - ji yra išleidusi du romanus.

Knyga įdomi, patraukli, gyva, kartais chaotiška, na, bet kam neapsisuktų galva tokioje ryškioje šalyje, kaip Indija.

Leidykla: "Baltos lankos" 
Leidimo metai: 2014
Puslapių: 357

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Eglė Aukštakalnytė-Hansen "Mamahuhu", arba Šalis, kurioje draudžiama svajoti

Eglė Aukštakalnytė-Hansen, knygos "Mama Afrika" autorė, iš Kenijos turėjusi persikraustyti į Šanchajų, savo potyrius išdėstė knygoje "Mamahuhu. Šešeri metai Kinijoje".

Petras Cvirka "Frank Kruk", arba Kaimo jurgis užkariauja Ameriką

Mokykloje ir universitete skaičiau visus lietuvių rašytojus, ką reikėjo ir ko nereikėjo, pagal programą ir ne pagal ją. Bet Petro Cvirkos "Frank Kruk" taip ir liko neperskaitytas. Tad pamačiusi bibliotekos mainų lentynoje atiduodamą šią P. Cvirkos knygą, pačiupau ir įsimečiau į rankinę.

Rimvydas Laužikas "Istorinė Lietuvos virtuvė", arba Apelsinmedžiai 17 amžiaus Lietuvoje

Ne taip seniai, perskaičiusi R. Praspaliauskienės knygą  "Nereikalingi ir pavojingi" , bambėjau, kad lietuviai nemoka rašyti mokslo populiarinimo knygų. Moka, moka, dar ir kaip - įrodė Rimvydo Laužiko "Lietuvos istorinė virtuvė".