Klasika - Harper Lee romanas "Nežudyk strazdo giesmininko", nagrinėjantis juodaodžių teises.
Senamadiškas stilius pakišo koją. Panašiai rašo ir rašytojos amžininkas Ray Bradbury, panašumų galima rasti ir John'o Steinbecko kūriniuose.
Tačiau tai subjektyvioji pusė. Žvelgiant iš kitos pusės, tai puikus romanas, parašytas pagal visas geriausias to laikmečio literatūros tradicijas: nuo rėminės kompozicijos iki poetiško, bet šiek tiek pritempto pavadinimo.
Tipiško amerikietiško uždaro miestelio ypatumai - kai žmonės pažįsta visus miestelėnus iki pirmųjų protėvių. Įsisenėję įpročiai, kuriuos sunku išnaikinti: "visa tai liudijo, kad meikombiečiai pasiryžę šventai saugoti kiekvieną praeities liekaną".
Na, ir žinoma humaniškumo apraiškos (šiuo atveju juodaodžių teisės), išreikštos per vaiko požiūrį - mat suaugusieji, laikydamiesi visiems įprastų, įsisenėjusių "tradicijų", nepastebi blogio, ar nenori pastebėti, o gal baiminasi ką nors keisti. Arba tiesiog palieka viską, kaip yra, dėl šventos ramybės - šventos mažo miestelio ramybės, kurią sukiršina ir sujudina koks nors neįprastas poelgis.
- Todėl, kad jūs esate vaikai ir galite suprasti, - tarė jis, - ir todėl, kad girdėjau jį... - jis mostelėjo galva į Dilą. - Visuomenė dar neuždėjo jam apinasrio. Žiūrėk, paūgės kiek ir nebeverks, ir jam nebepasidarys bloga. Gal daug kas atrodys jam ne taip... gal būt, bet jis nebeverks, tegu tik praeina dar keleri metai.
- Dėl ko neverksiu, misteri Reimondai? - Dilas prisiminė, kad jis vyras.
- Neverksi dėl velniavos, kurią vieni žmonės daro kitiems... ir net nenori pagalvoti apie tai. Neverksi dėl velniavos, kurią baltieji daro juodiesiems, net nesiteikdami pagalvoti, kad tie irgi žmonės.
Ir, pasirodo, kad "baubais" reikėtų laikyti ne tuos reiškinius ar žmones, kurių bijojome vaikystėje. Ir tikėtis, kad ir suaugę nepraradome/neprarasime to Harper Lee herojės požiūrio ir teisybės jausmo.
Leidykla: "Onė"
Leidimo metai: 1994
Puslapių: 328
Originalo metai: 1960
Originalo pavadinimas: "To Kill a Mockingbird"
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą