J.M.G. Le Clezio "Dykuma", arba Kapstymasis po smėlį

Nobelio laureato Jean-Marie Gustave Le Clezio romanas "Dykuma" man buvo kaip kapstymasis po tos aprašomosios dykumos smėlį. Kapstaisi, kapstaisi, rodos, tuoj prisikasi prie esmės, ir viskas vėl subyra smėlio smiltelėmis ir pasislepia.

Ir, rodos, suprantu viską, kad taip ir turi būti. Romano tėkmė lėta, rami, neišsišokanti - tokios, kokios dykumos ir yra. Romanas neišraiškingas kaip ir pati dykuma, o juk dykuma nėra graži - pilkšva, niūri dykvietė. Ir veiksmo romane nedaug. Kelionė, laukimas, ieškojimas, ėjimas. Ėjimas paskui protėvių - dykumų gyventojų - šauksmą.

R. Č. nuotr.

Bet  dabar ji visa tai mato labai aiškiai: raudonus akmenis plačioje lygumoje ir dulkes ten, prie nudžiūvusio medžio, didžiulę lygumą, rodos, nusidriekusią iki žemės krašto. Lyguma tuščia, ir mergytė bėga prie nudžiūvusio medžio dulkėse, ji visai mažutė ir staiga pasiklysta lygumoje, šalia juodo medžio, ir nebežino kur eiti. Tada ji rėkia iš visų jėgų, bet jos balsas atsimuša į raudonus akmenis, nuslopsta išskidęs saulės šviesoje. Ji šaukia, bet aplinkui visa gaubia baisi tyla, tyla, kuri slegia, nuo kurios darosi. Tada paklydusi mergytė eina kur akys veda, griūva, keliasi nusibrozdina basas kojas į aštrius akmenis, jos balsą gniaužia rauda, ir ji nebegali kvėpuoti.

Tačiau, net ir suprantant visus literatūrologinius niuansus, romanas man atrodė nuobodus ir monotoniškas, veikėjai - vangūs. Jų egzistavimas - nepateisintas. Ir romano esmė man bereikšmė. Esu turbūt ne dykumų gyventoja, ką?

Nors daug kas iš tinklaraštininkų giria ir žavisi "Dykuma", bet man šis romanas buvo slidus kaip smėlynų driežas. Net veikėjai dingsta kaip nutrūkusi driežo uodega, o siužeto vingiai pasislepia kaip smėliu užpustyti.

Leidykla: "Trigrama"   

Leidimo metai: 2008

Puslapių: 272

Originalo metai: 1980

Originalo pavadinimas: "Desert"