Kadaise skaitytas japonų rašytojo Kobo Abės romanas "Svetimas veidas" buvo viena sudėtingiausių ir viena geriausių knygų. Jau nuo tada buvo aišku - Kobo Abę skaityti verta. Tad ir skaitau - šįkart romaną "Moteris smėlynuose".
Kad suprastumėte, kokią pustymo galią turi smėlis, įsivaizduokite senųjų egiptiečių pastatytą kalkakmenio šventyklą su didžiuliais skliautais - pora dešimčių metrų virš galvos. Tai dabar viskas nukasta turistams, o kadaise, kai senoji kultūra buvo pamiršta, lakus dykumų smėlis buvo užpustęs šias šventyklas iki viršaus kaip degtukų dėžutes.
Arba gal artimesnis šiai knygai palyginimas - legenda apie dingusius, smėlio užpustytus Neringos kaimus. Ir Neringos kaimai turbūt vieną dieną dingo todėl, kad kažkas pamiršo kurią naktį bent vieną ratą apsikasti aplink trobą - kaip ir K. Abės romane. Arba, taip pat kaip šiame romane, nesugalvojo į darbą įkinkyti vergų.
Smėlis žiro be perstojo. Vyras visiškai sutriko. Suglumo, tarsi būtų užmynęs uodegą gyvatės, kurią manė esant nedidelę, o iš tikrųjų pasirodė, kad ji stebėtinai didelė, ir kai jis tai suprato, pajuto, kaip ji grasina jam iškėlusi galvą už nugaros.
- Bet tai reiškia, kad jūs gyvenate tik tam, kad kastumėt smėlį, ar ne?
Bet K. Abė aprašinėja ne smėlį - beprasmybę, kovą su vėjo (oi, atsiprašau, smėlio) malūnais, Sizifo darbą, gyvenimus, į kuriuos save įtupdome, apie iliuzijas, kurias susikuriame, norą ištrūkti kur nors ar bet kur. Pas kaimyną - šiuo atveju, ir duobės viršuje - žolė žalesnė. Ar tikrai?
K. Abe imasi tokių temų, į kurias įsiskaičius ir išbristi gali būti sunku - tarsi iš to paties smėlio, kurį aprašinėja "Moteryje smėlynuose".
Kobo Abę skaičiau ir skaitysiu. Bet vis dėlto, jei "Svetimas veidas" buvo toks suprantamas, tai "Moteris smėlynuose" taip ir liko su smėlio apnašomis - iki romano esmės buvo sunkoka prisikasti.
Leidimo metai: 2013
Puslapių: 200
Originalo metai: 1962
Originalo pavadinimas: "Suna no onna"
Komentarai
Rašyti komentarą