Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Rosie Thomas "Kašmyro šalis", arba Šeimos paslaptys

Rosie Thomas romanas "Kašmyro šalis" - nešokiruoja, nepritrenkia, tačiau skaityti taip gera. Malonus, jaukus, paprastas pasakojimas. Na, gal ir ne toks paprastas. Rosie Thomas tikrai turi pasakotojo talentą. Žodžiai gal ir nėra įmantrūs ar sudėtingi, bet pati istorija, besitęsianti per beveik visą šimtmetį, įtraukia ir sudomina.

Nenoriu atbaidyti vyriškos auditorijos, tačiau tai moteriškas romanas. 2012 metais šis romanas gavo Geriausio epinio romantinio romano prizą. Meilės romanu aš jo nevadinčiau. Taip, čia yra meilės. Bet tai daugiau romanas apie prieraišumą ir draugystę, altruizmą.

Romane - dvi laiko gijos. Maira, šiuolaikinė mergina, po tėvo mirties ieško savo šaknų - bando atkapstyti šeimos istoriją, močiutės Nerisės gyvenimą, kuris vystėsi Indijoje dar Britų imperijos laikais, tarp dviejų pasaulinių karų.
- Manau, galime keliauti, - tarė Evanas susiraukęs, nusprendęs nematyti arba nekomentuoti jos sielvarto. - Užsakysiu bilietus į Čandygarą. 
Paklausę Delio misijos patarimo ir jos padedami, jie sukaupė daug atsargų - nuo veltinių ir apklotų iki sviesto skardinių iš Delio pieno fabriko. Viskas buvo sukrauta į kelioninius krepšius ir susegta odiniais diržais. 
Nerisė pasilenkė norėdama pasiimti mezginį. 
- Evanai, ar mes elgiamės tinkamai? Ar tu kada nors pagalvojai... kad mes daugiau nuveiktume būdami namie? 
Jis padėjo glėbį laikraščių ir knygų. 
- Dėl karo? 
- Taip. 
Jos nuomone, jeigu jie būtų namie, sutuoktinis galėtų tarnauti kariuomenės kapelioniu, o ji - mokykloje pavaduoti kariaujančius vyrus. 
- Nerise, aš esu pašauktas tarnauti čia. Žinau, jog vykdau Dievo valią. 
"Tau gerai, - vos neatšovė ji. - O kaip aš? Aš tokių dalykų neišmanau. Kokia Dievo valia man?"
Šiuolaikinė dalis ne tokia įdomi, bet senoviškoji dalis - itin egzotiška ir patraukli. Čia atsiveria ne tik skurdžios ir ryškios Indijos vaizdai, bet ir britų visuomenė, to laikmečio gyvenimo būdas, keistos ir šaltos santuokinės tradicijos, moterų padėtis. Pasakojama apie egzotišką britų misionierių darbą Indijoje bei britų ir kitų baltųjų ekspatriantų gyvenimą šioje šalyje.

Rašytoja pasakoja sklandžiai, kuria skirtingus ir ryškius personažus, puikiai perpina daugybės veikėjų likimus, tarp laikmečių nutiesia gijas ir supažindina su egzotišku ir įdomiu pasauliu. Tegul neatbaido romantinio romano žanras - siužetas tikrai nenudailintas ir nenusaldintas, tiesiog galima pasimėgauti puikiu pasakojimu.

Leidykla: "Baltos lankos"   
Leidimo metai: 2014
Puslapių: 518
Originalo metai: 2011
Originalo pavadinimas: "The Kashmir Shawl"

Komentarai

  1. Skaičiau pati šią knygą ir ji man paliko tikrai gerą įspūdį :) Rekomenduoju paskaityti :)

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...