Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Agnė Žagrakalytė "Eigulio duktė: byla F 117", arba Lietuvių literatūros programa vienoje knygoje

Debiutinis Agnės Žagrakalytės romanas "Eigulio duktė: byla F117" pretenduoja tapti Metų knyga 2014 ir jau laimėjo Patriotų bei Jurgos Ivanauskaitės premijas. Tai giminės saga, paremta tikrų asmenų gyvenimu ir realiais faktais. Knygos idėja rašytojai kilo redaguojant seniai mirusio giminaičio, žinomo prieškario Lietuvos veikėjo, tekstus.

Įdomus šios sagos stilius - tarsi sulipdytas iš atskirų epizodų, skirtingų kartų, laikmečių pasakojimų, to laikotarpio spaudos ir aktualijų intarpų. Ir giminės sagos temą puikiai paaiškina - juk giminės istoriją retai kas gali papasakoti ištisai ir nuosekliai, ir sulipdyta ji dažnai būna iš atskirų pasakojimų: tam nutiko taip, anam - anaip.
Kas nuosekliai sekė Aukštikalnių istoriją, galėjo pastebėti, kaip ta pati likimo šmėkla skraido virš jo palikuonių. Tos pačios laumės, norėdamas pasijuokti iš žmonių giminės, sumaišė protą jaunam dvariuko valdytojui, tos pačios neatstojo nuo jo proanūkio, jos pynė voratinklius ir mėtė ant galvų jauniems žmonėms, nors vienų akys buvo mėlynos ir plaukai šviesūs, kitų - akys rudos ir galvos juodos. Reikėjo didelio stiprumo, kad tuos tinklus sutraukytum ir iš laumių apsupimo išsivaduotum.
Tikriausiai istoriją buvo galima papasakoti gyviau, bet šįkart nugalėjo lietuviškasis, melancholiškasis autorės būdas. Suprantu, kad rašytoja į šį romaną įdėjo daugybę darbo ir širdies, bet kartais būdavo nuobodu. Knyga beveik 600 puslapių, o veiksmo, sukrėtimų, įvykių praktiškai nėra. Viskas dėstoma per sėsliosios-valstietiškosios pasaulėžiūros prizmę. Praeina sukilimai, karai, giminės nariai patenka į nelaisvę, tremtį, tačiau knygoje aš teskaitau tik apie gimimus, mirtis, vedybas ir ūkio darbus... 

O kai skaitai tokią ilgą knygą, ilgainiui pradedi ginčytis su rašytoju ir jam "patarinėti". Gal reikėjo susikoncetruoti labiau? Sumažinti laiko intervalą? Rašyti nuosekliau? Atsisakyti vienų personažų, išryškinti kitus? Nes dabar visi tie juozapėliai ir joneliai, ypač kuriam laikui praėjus, man viena belytė masė.

Nuostabi kalba, pilna daugybės archaiškų žodžių. Panašu, kad autorė - tikra patriotė ir lietuvių literatūros mylėtoja. Tik galbūt toji literatūra jai daro pernelyg didelę įtaką, nes, skaitant knygą, pro galvą praošė visa lietuvių literatūros mokyklinė programa.

Randu panašumų ir į Antaną Baranauską, ir Petrą Cvirką, ir Kazį Binkį, ir Donelaitį, ir turbūt tą seniai mirusį grafomanišką giminaitį, kurio tekstus rašytojai teko redaguoti, tik va koks pačios Agnės Žagrakalytės balsas suprasti sunku. 
Bet Žagrakalys jam neleidžia medžioti Užulieknyje. Tegu žvėreliai, paukšteliai ramybėje gyvena. Argi ne gražu, kai kurapkų būrelis pakyla iš pakrūmės su visais savo vaikučiais? Kai iššoka zuikelis ir šuoliais nešasi tolyn, niekieno nevejamas, negąsdinamas?
Na, argi nepanašu į A. Baranauską?

Knygos idėja gera, rašytoja talentinga, tačiau galutinis rezultatas šiek tiek nuvylė. Pasakysiu tiesiai - kad skaičiau, nesigailiu, bet Metų knyga nerinkčiau.

UPDEITAS: Metų knyga 2014 suaugusiųjų kategorijoje tapo Rasos Aškinytės romanas "Žmogus, kuriam nieko nereikėjo".

Leidykla: "Tyto alba"   
Leidimo metai: 2014
Puslapių: 572

Komentarai

  1. Padėjo apsispręsti, nes skaičiau naujausią jos kūrinį "Klara", man jis visai nepatiko. Kaip suprantu, "Eigulio duktė" parašyta geriau, bet manau, jog vis vien neskaitysiu, o pasirinksiu ką nors, dėl ko būsiu labiau užtikrintas, kad knyga gali patikti.

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Petras Cvirka "Frank Kruk", arba Kaimo jurgis užkariauja Ameriką

Mokykloje ir universitete skaičiau visus lietuvių rašytojus, ką reikėjo ir ko nereikėjo, pagal programą ir ne pagal ją. Bet Petro Cvirkos "Frank Kruk" taip ir liko neperskaitytas. Tad pamačiusi bibliotekos mainų lentynoje atiduodamą šią P. Cvirkos knygą, pačiupau ir įsimečiau į rankinę.

Rimvydas Laužikas "Istorinė Lietuvos virtuvė", arba Apelsinmedžiai 17 amžiaus Lietuvoje

Ne taip seniai, perskaičiusi R. Praspaliauskienės knygą  "Nereikalingi ir pavojingi" , bambėjau, kad lietuviai nemoka rašyti mokslo populiarinimo knygų. Moka, moka, dar ir kaip - įrodė Rimvydo Laužiko "Lietuvos istorinė virtuvė".

Zita Čepaitė "Emigrantės dienoraštis", arba Kaip lietuviai laimės ieškojo

Patiko man ši Zitos Čepaitės emigracinė pasaka. Niūroka, bet turbūt mažai kam teko girdėti džiaugsmu trykštančias emigrantų istorijas. O Lietuvoje turbūt nebėra nė vienos šeimos, kurios emigracija nebūtų palietusi: laimės ieškoti iškeliavo giminaičiai, draugai, šeimos nariai, bendradarbiai, kaimynai...