Tokia literatūra, kaip W. G. Sebald "Išeiviai", balansuoja ant grožinės ir negrožinės literatūros ribos. Kai pradėjau skaityti, buvau šventai įsitikinusi, kad tai autoriaus memuarai, nors anotacija, į kurią įsiskaičiau vėliau, sako, kad tai - literatūrinė išmonė.
Per vieną tokį apsilankymą - Klara kaip tik buvo išvykusi į miestą - mudu su daktaru Selvinu įsileidome į ilgoką pokalbį, kuris prasidėjo nuo to, kad daktaras Selvinas paklausė, ar manęs niekad nepagauna ilgesys. Nesumaniau, ką į tai atsakyti, o daktaras Selvinas kiek pasvyravęs išpažino man - kito žodžio čia neparinksi, - kad pastaraisiais metais jį vis labiau apimąs namų ilgesys.
Toks įspūdis, kad rašytojas prikaupė nuotraukų, prirankiotų iš blusturgių (o gal ir iš užmirštų šeimos albumų), senų laikraščių iškarpų, keistų brėžinių ir laiškų, ir aplink juos sukūrė istorijas. Vėliau net įsivaizdavau visą knygos kūrimo procesą: kaip rašytojas blusinėja po turgus ir ieško medžiagos naujai knygai, kaip kelionėse jam sužiba akys susidūrus su įvairiausiomis personomis, pasaulio klajūnais, ir supratus, kad tai - nauji jo knygos personažai.
Rašytojas sugaudė ir į knygą sudėjo sutiktų žmonių istorijas - tarsi tas vis puslapiuose pasirodantis drugelių gaudytojo personažas. Turint omenyje, kad autorius pats buvo šioje barikadų - išeivių - pusėje, gal ši knyga ir nėra tokia visiška išmonė.
Rekomenduoju intelektualiam skaitytojui, nenorinčiam fejerverkų, banalybių ir besimėgaujančiam ramiu pasakojimu, puikiu, giliu tekstu. Beje, knyga pateko į geriausių 2011 metų verstinių knygų šešetuką.
Įvertinimas: 5/5
Leidykla: "Baltos lankos"
Leidimo metai: 2011
Puslapių: 275
Originalo metai: 1992
Originalo pavadinimas: "Die Ausgewardenten. Vier lange Erzaelungen"
Komentarai
Rašyti komentarą