Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Gabriel Loidolt "Jakudza", arba Iredzumis

Gabriel Loidolt romanas "Jakudza" - maža, plona knyga - tokių dabartinėje leidyboje beveik nesutiksi, - bet slepianti savyje nemažai jėgos.

Didelių fanfarų, trilerio vertų istorijų ir jakudzos, japonų mafijos, šioje knygoje nėra. Net nežinau, kodėl pasirinktas toks pavadinimas. Gal, kad būtų šiokia tokia intriga? Kodėl ne koks nors "Iredzumis"?.. Nes intrigos pakanka ir be to dirbtinai pavadinimo sukelto ažiotažo.

Siužetas - gana paprastas. Jauna moteris, atvykėlė iš Rusijos glūdumos, užsisako didelę tatuiruotę, iredzumį, ant nugaros pas žinomą tatuiruočių meistrą austrą, kadaise amato besimokiusio Japonijoje. Kitaip sakant, susitinka du liūdni, savo naštą ant pečių besinešantys žmonės. Ir per visą šį nedidelį romaną vyniojasi dvi jų istorijos.
Likimas yra. Tik genetikai ir aplinkos tyrinėtojai vadina jį kitu vardu, lygiai kaip kandži japonai gali perskaityti ir vienaip, ir kitaip. Laimei, mano menui buvo svetimos didelės dviprasmybės. Netgi motyvas, kurį badžiau savo klientės iš Sibiro odoje, turėjo atsiskleisti paskutinę paslaptį. Vėliausiai per kitą susitikimą.
Kodėl Anuk Vaidman jį atšaukė?
Gerai parašyta, laiku ir vietoje įpinta paslapčių ir intrigų, lengvai papainiotas siužetas, pabaigoje viskas sudėliota į vietas. Nors didelių sukrėtimų nėra, skaityti gera.

Įvertinimas: 4/5

Leidykla: "Gimtasis žodis"   
Leidimo metai: 2009
Puslapių: 183
Originalo metai: 2008
Originalo pavadinimas: "Yakuza"

Komentarai

  1. haha, žiū, ir aš skaičiau ir galvojau "o kodėl ne "iredzumis" pavyzdžiui?"

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...