Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Gregory Feifer "Rusai: žmonės už valdžios fasado", arba Kontrastų šalies anatomija

Didžiausia Rusijos problema, kad rusai patys nežino, kur ji prasideda ir kur baigiasi... Štai ši problema (ir, oi, kaip aš pritariu šiai minčiai!), iškelta Gregorio Feiferio knygoje "Rusai: žmonės už valdžios fasado", yra didžiausias šios šalies vystymosi stabdis. "Rusus" skaičiau kaip romaną - nuostabiai parašyta, neįtikėtinai įžvalgi, pačiu laiku išleista monografija apie tautą, kuri gąsdina ir stebina.

Gregoris (Grigorijus?) Feiferis turbūt rašo vedamas savų paskatų: jis - pusiau rusas. Jo motina - rusė, sovietmečiu ištekėjusi už užsieniečio ir išvykusi į užsienį, amerikietis tėvas mokėsi ir dirbo Rusijoje. Pats G. Feiferis ilgai gyveno Rusijoje, rengė reportažus žymiems JAV laikraščiams ir radijui.

G. Feiferio kelionė knygoje "Rusai" neapsiriboja tik Maskva ar Sankt Peterburgu (sakoma, kad Rusijoje gyvena tik šie du miestai), bet keliauja nuo vieno krašto (net ir per Lietuvą) iki kito. G. Feiferis - tikrasis žurnalistas, kuriam nepakanka pasėdėti vyriausybės rengiamose spaudos konferencijose, tačiau jis pasineria į savo darbą visa galva, keliauja į Sibirą, atokius kaimus, ima interviu ir iš aukštų pareigūnų, ir iš paprastų žmonių, ir opozicijos šalininkų (knygoje ne kartą cituojamas ir neseniai nužudytas Borisas Nemcovas).

G. Feiferis bando atkapstyti rusų fenomeną - kodėl jie yra tokie, kokie yra. Skurdas, tinginystė, cinizmas, skylėta ekonomika, korupcija, imperialistiniai motyvai, nacionalizmas, paranoja, alkoholizmas, grubumas, didybės manija, draugiškumas, atvirumas, sentimentalumas, naivumas (pastarasias savybes G. Feiferis linkęs priskirti alkoholio poveikiui). Esu buvusi Rusijoje, ir jų tikrai 'без поллитра не поймешь'.  Ir šis posakis slepia daugiau, nei atrodo: ir keistas rusų būdo savybes, ir alkoholio jūras, dėl kurių tos savybės tik dar labiau išryškėja.
Viskas vyko pagal tradicinį rusų modelį, kuris šiurpino vakariečius, besilankančius Rusijoje dar XVI a.: badas, pertraukiamas triukšmingų girtų puotų.
Rusijos propagandos mašina stebiuosi ir žaviuosi - ji veikia taip puikiai, kad tokioje skylėje gyvenantys žmonės savo šalį myli be išlygų. Žinoma, tai susiję ir su sugriežtinta išvykimo į užsienį tvarka, užsienio TV kanalų trūkumu ir vietinių pertekliumi, ir, žinoma, užsienio kalbų stoka.
Nekalbūs, bet kitais atvejais labai draugiški, jie nesileido įkalbami duoti man interviu, atsisakę vienu bendro pobūdžio sakiniu, tarytum baimindamiesi būti pasmerkti už tai, kad leido pamanyti, jog kas nors, net susijusio su gamta, Motinoje Rusijoje gali būti negerai.
Mano seneliai buvo tremtyje. Tarp kitų pasakojimų pamenu ir kelis apie rusų neūkiškumą ir tinginystę. Lietuviams, skinantiems nuo medžio vyšnias, pro šalį einantys rusai patarė: "Ko jūs vargstat? Nukirskite medį, lengviau nuskinsite." Tokio pasakojimo neėmiau giliai į širdį, nelaikiau netiesa, gal labiau - pagražinta istorija. Prieš porą metų lankiausi Rusijoje, ir kultūrinis šokas, kurio išvengiau gyvendama trečiojo pasaulio šalyje, mane užklupo būtent šioje valstybėje. Dabar suprantu, kad senelių pasakojimai nebuvo pramanyti. 


Siaubingi neūkiškumo pavyzdžiai šokiruoja ir Gregorį Feiferį. Rusiški keliai, baldai, technika ir mašinos, dirbtinai varoma pramonė ir ekonomika, dažnai skatinama prezidento "botagėliu", jau seniai tapę liaudies humoro šaltiniais. 

Mašinos! Kas nežino rusiškų mašinų! Gal tik išskyrus "Kamazus", kasmet skinančius pergales Dakaro ralyje, rusiškų automobilių pramonė - rusų tautos skaudulys ir anekdotų šaltinis. Kartais pagalvoju, kad be šios pramonės šakos, rusų humoro kokybė sumenktų perpus. "Wir haben da diese wunderbar Auto heute", - sako pristatinėdamas "Ladą" Michaelis Schuhmaheris. "Мама дорогая!" - sušunka, atidaręs kapotą. (KVN) Šiandien gaminami "Žiguliai" yra identiški gamintiems prieš keturiasdešimt metų - iki smulkiausių detalių. Tik šiandieniniuose dar mažiau komforto ir plastikinių interjerinių detalių. "Kas mes per liaudis: darome, padarome, o po to "dadarinėjame"!" (KVN)

Svarbiausia, kad patys rusai supranta absurdą, kuriame gyvena, tačiau pokyčiai šioje šalyje ir žmonių smegenyse vyksta siaubingai lėtai. Tai rodo ir iškiliausio ruso istorijoje rinkimai, kurie
...rodo vieną blaivinančią tendenciją: praėjus daugiau nei pusei šimtmečio po Stalino mirties, dauguma rusų giria jo politiką.
Puikiai "sutariau" su G. Feiferiu - mano mintis, sklandžiusias galvoje jau anksčiau, jis atkartojo knygoje ir paaiškino plačiau, remdamasis savo patirtimi ir žiniomis. Jis daug ką išsamiai paaiškina, palygina, sudėlioja akcentus, knaisiojasi istorijoje, ieško ir suranda šios tautos ydų šaltinius - panašu, dauguma savo ydų jie atsinešė iš senųjų laikų. Ir į ką rusai "evoliucionuos" toliau, turbūt nežino nei jie patys.

Įvertinimas: 5/5

Leidykla: "Tyto alba"   
Leidimo metai: 2015
Puslapių: 447
Originalo metai: 2014
Originalo pavadinimas ir kalba: "Russians. The People behind the Power" (anglų k.)

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.