Jaroslavas Melnikas "Maša, arba Postfašizmas"

Man nepatiko... Jaroslavo Melniko romaną "Maša, arba Postfašizmas" pavadinčiau gerokai sukrečiančiu. Idėja puiki? Taip. Šokiruojanti? Taip. Kelianti diskusijas? Taip. Ir vis dėlto...

Kai išgirdau apie šią knygą, pamaniau: ooo, turime lietuvišką Georgą Orwellą. Ir tas pats G. Orwellas Melnikui pakišo koją: ką tik perskaičiau "1984-uosius", ir J. Melniko "Maša", deja, man dabar atrodo kaip varganas "1984-ųjų" šešėlis. Ir kur literatūros kritikai mato Georgo Orwello kūrybos linijos tąsą, aš matau tik Orwello idėjų atkartojimą ir pervilkimą į lietuvišką rūbą. Ateitis, cenzūra, totalitarizmas, persekiojimai, smegenų plovimas, antihumaniškumas, storai/proliai... Aš neperskaičiau "Mašoje" nieko naujo.

Nors romanas fantastinis, antiutopinis, ateitis šiame romane keista - neprogresyvi. 3899-ieji metai, o aplinka ne tik kad neprimena ateities, bet - atvirkščiai - netgi nukelia šiek tiek į praeitį, į kokius 1950-uosius... "Mašos" ateities žmonės gyvena mažuose ūkeliuose, užsiiminėja gyvulininkyste, žemės darbais, pagrindinis veikėjas Dima be pagrindinio darbo laikraštyje laisvalaikiu kaime skerdžia gyvulius/storus už nedidelį mokestį - kaip kokiam lietuviškam kaime.

Ir nors tekste bandyta paaiškinti, kodėl taip atsitiko, kodėl pasirinktas būtent toks gyvenimo modelis (industrija kelia grėsmę gamtai ir sveikatai, kapitalizmas nulemia nelygybę visuomenėje ir kitas ydas, ir t.t.), tai atrodo netikroviška. O taip, 1950-ųjų Rytų Europos kaimas - ateities visuomenės siekiamybė... Juokinga ir naivu...

Pabaigoje šiek tiek bandoma sudėlioti taškus ant "i" (neva, egzistuoja kitoks pasaulis, su kitokiomis taisyklėmis, ir ten visai ne 3 tūkstantmečio pabaiga, o tik maždaug 2000-ieji, na, maža ką - gal Reichas kažkokiu būdu peršoko kokį tūkstantmetį, du ar turi kitokį kalendorių), bet tai atrodo kaip bandymas reikalus užglaistyti post factum.

Na, gerai, fantastinis romano pasaulis nėra šio romano ašis. Romanas gi buvo rašomas ne kaip tipinis fantastinis žanras ir skirtas ne "Eridano" leidinių mėgėjui. Tačiau ir tos idėjos, dėl kurių buvo rašomas romanas, - humanizmas, moralė, vertybių skalė, - šlubuoja.

Tarkim, jie negalvojo apie tai, kad gyvūnai, kuriuos jie žudė ir darinėjo, išoriškai, kūniškai, niekuo nesiskyrė nuo jų pačių. Nes vos tik tuos gyvūnus pavadintum (pagal išorinį panašumą!) žmonėmis, išsyk sugriūtų visas egzistuojantis pasaulis. Civilizacija pasirodytų siaubinga, antihumaniška, žvėriška. O visi žmonės būtų vadinami... žmogėdromis. Va, ką reiškia kalbos vingrybės!

Kaip čia pasakius, man tos idėjos pasirodė... pritemptos. Jei rašytojas taip atvirai nebūtų drėbęs skaitytojui akis tų tiesų, kurias nori pasakyti, ir dar "paskaninęs" kanibalizmo, storų pjovimo ir darinėjimo vaizdais, tai jos gal ir būtų susiskaičiusios lengviau. O dabar - še tau, skaitytojau. Žiaukčiok ir mąstyk, ką valgai. Ar ne per daug žaidžiama skaitytojų emocijomis ir vaikomasi pigaus populiarumo?

Romane įterpti "publicistiniai" tekstai skaityti trukdo. Bandymas kurti realybės iliuziją tikrų ar netikrų laikraščių iškarpų pagalba yra ne naujas ir kartais suskambantis visai įdomiai, tačiau čia filosofinio ir publicistinio žanro imitacija tik maišo - intarpai yra pernelyg nuobodūs, gerokai per ilgi ir parašyti vienu balsu.

Kai kurių vaizdų ir temų apskritai nereikėjo. Pavyzdžiui, ar išvis reikėjo tėvų ir vaikų santykių ir nesutarimų temos. Ši tėvo ir sūnaus konfrontacija romane taip ir lieka neišplėtota, nieko nepasako, niekuo neprasideda, niekuo ir nesibaigia. Aplinkiniai personažai sausi ir negyvi. Iš esmės matome tik pagrindinį veikėją Dimą ir jo metamorfozę. Net Maša man liko kažkokia blanki, nebyli, ji romane nesivysto, rašytojas pagailėjo jai dėmesio. Užtat aišku, koks rašytojo grožio etalonas - ilgakojė ilgaplaukė blondinė.

Įvertinimas: 2/5

Leidykla: "Alma littera"    

Leidimo metai: 2013

Puslapių: 248