Amy Tan "Malonumų rūmai", arba Gėlių namų užkulisiai

Amy Tan romanas "Malonumų rūmai" pasakoja apie 20 a. pradžios Šanchajų ir "gėlių namų" - viešnamių - gyvenimą.

Pagrindinė veikėja - Violeta. Ji pusiau kinė, pusiau amerikietė. Įžūli, išpaikinta mergaitė, kurios motina valdo vieną geriausių kurtizanių salonų Šanchajuje. Violeta po visokiausių peripetijų pati atsiduria kurtizanės vietoje.

Labai įdomūs ne tik "gėlių namų" užkulisiai, bet ir vakariečių ekspatriantų gyvenimas to laikmečio Kinijoje. Toks sodrus, tirštas, spalvingas pasaulis.

Romaną galima pavadinti nuotykine "geišos išpažintimi". Čia yra ir kultūrinių kinų ir vakariečių skirtumų, tradicijų ir papročių, yra meilės romano ir elementaraus nuotykinio romano bruožų, o psichologinę romano pusę palaiko tapatybės paieškos - niekur nepritampanti moteris be tautybės ir tėvynės.

Akimirksniu supratau, kad tas žmogus yra mano tėvas, nes jo bruožai buvo kaip mano: akys, burna, veido forma. Mane užliejo šleikšti nuolankaus susitaikymo banga. Aš pusiau kiniško kraujo. Jau seniai tai žinojau, tik buvau įsikibusi geresniosios savo dvilypumo pusės. Už šių namų sienų aš niekur nepritapsiu.

Pasirinktas egzotiškas laikmetis - didžioji dalis romano sėkmės. Tačiau turiu priekaištų romano struktūrai ir dar šiam bei tam. Pirmiausia - man kliuvo vertimas (vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė). Nėra jis blogas, bet kai skaitau šiuolaikinio autoriaus parašytą kūrinį, o vertime vartojami archaiški žodžiai, kuriems net žodyno prireikia, man visada įsijungia pavojaus mygtukas.

Po to - loginė "padnoškė". Kaip, po galais, turėjo atrodyti ta moteris, kad prireikus galėtų apsimesti tiek kine, tiek vakariete, ir niekas net nesuprastų? Ji prabyla kinų kalba ir amerikiečiai įsitikinę, kad ji kinė; ji kalba angliškai ir jau dabar kinai mano, kad ji - vakarietė. Kaip?! Kas per chameleonė?Nesikuklinkit - įmeskit kokios nuotraukos nuorodą komentaruose, jei turit idėjų.

Na, o šiaip romano struktūra man priminė lotynų amerikiečių serialus: daug įvykių ir peripetijų, tačiau visa atomazga sudėta į keliavalandinę paskutinę seriją. Romane - panašiai: tiek daug visko vyko ir tiek ilgai, net keliasdešimt metų, tačiau romano pabaigtinis ketvirtadalis ir istorijos išrišimas vyksta... laiškais. Ir šiaip ta pabaiga tokia... Kažkokia neišsirišusi. Ne tik pabaiga, kai gerai pagalvoji. Autorei gerai sekasi "sukti" visus tuos siužetinius vingius, sugalvoti eilinę katastrofą, bet tie įvykiai taip ir lieka neišspręsti ar išspręsti, bet kažkaip vangiai ir neaiškiai. Na, pavyzdžiui, kur liko Violetos tėvas?.. Vėl kažką ten laišku parašė...

O ir šiaip visas veiksmas pernelyg išsitempia, nes pasakoja ne viena moteris, o net kelios: įsiterpia ir pagrindinės veikėjos motina su savo istorija, ir kurtizanės amato mokytoja su savais patarimais. To visiškai nereikėjo - labai nesklandu, nerišlu, tas pasakojimas skirtingų personažų lūpomis trikdo. Motinos istorija, gal ir reikalinga, bet tikrai ne tokio ilgio - sutrumpinta ji galėjo tiesiog būti įpinta į tekstą. Arba parašyta tais laiškais, jei jau jie yra.

Žodžiu, man tai toks vidutiniškas skaitinys, kurį šiaip jau gelbsti tik toji egzotika.

Mano įvertinimas: 3/5

Leidykla: "Tyto alba"    

Leidimo metai: 2015

Puslapių: 671

Originalo metai: 2013

Originalo pavadinimas: "The Valley of Amazement"