Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Michelle Gable "Butas Paryžiuje", arba Apie Paryžių be sprogimų

Michelle Gable "Butas Paryžiuje" - tiesiog knyga apie Paryžių, ne tą, kuris dabar nuolat minimas naujienose, o tą ankstesnįjį - elegancijos ir meilės miestą, - pasak romantikų.

Prieš pradedant skaityti, turbūt reikėtų žinoti apie "laiko kapsulę" - butą, rastą Paryžiuje. Jo nuotraukos, rodos, dar visai neseniai buvo pasirodžiusios naujienose. 70 metų uždarytas, niekieno tiek laiko negyventas, pilnas kolekcinių vertybių, paveikslų, antikvarinių daiktų.

Aš iki šiol nežinau, ar tai buvo tikrai 70 metų užvertas butas, ar tik kokia nors akcija, bet vaizduotę tas butas tuomet man tikrai pakaitino. Ne tik man - ir rašytojai. Ir ji, sulaukusi savo literatūros agentės siųsto straipsnio apie šį butą, pradėjo kurti romaną. Apie butą galite paskaityti čia arba čia - gal net vieną iš šių nuorodų buvo gavusi ir pati M. Gable.

via My Modern Met
Romanas sudarytas iš dviejų dalių: šiuolaikinės ir senovinės. Antikvarinių vertybių vertintoja Eiprilė iš JAV pakviečiama į Paryžių vertinti atrakinto paslaptingojo buto turto. Ji atranda buto šeimininkės - žymios kurtizanės - dienoraščius, o juose atsiveria kitas pasaulis, 20 amžiaus pirmosios pusės bohemiškasis Paryžius.

Ta šiuolaikinė dalis labai panaši į "Valgyk, melskis, mylėk". Maistas, meilė ir menas, šiuo atveju.

Ir aš beveik būčiau sutikusi, kad tos šiuolaikinės istorijos net nebūtų... Atvažiuoja į Paryžių vedybinės krizės kamuojama moteriškė, susižavi storžieviu prancūzu, įsipina į meilės romaną, pernelyg - labai aistringai, bet, mano manymu, labai nekompetetingai - pasineria į darbą ir tuo pačiu metu nevykusiai sprendžia problemas su savo vyru. Fe... Ne mano skoniui.

Ta antroji dalis - kitas reikalas. Šiek tiek padrika ir chaotiška - kaip ten bebūtų, tos kurtizanės istorija atskleidžiama iš priebėgom skaitomų dienoraščių, - bet labai įdomi ir egzotiška. Ta antroji veikėja Marta labai patraukli - žavi, drąsi, energinga, gudri, ištvirkusi, neslepianti liežuvio už dantų, galinti ir riebiai nusikeikti, ir turtuolį sužavėti. Gal šiek tiek panaši į Koko Šanel ir jos kelią į sėkmę.

O anų laikų Paryžius labai pikantiškas ir bohemiškas: daug įžymybių, menininkų, Getsbio stiliaus puotų ir klubų, savitų taisyklių, lengvabūdiškumo ir laisvos meilės, taip būdingos prancūzams.
Šiandieną nuėjau pas Boldinį į jo studiją ir - skandalų skandalas! Mat ne tarp ketvirtos ir penktos! 
Kiekviena garbinga visuomenės dama (ar netekėjusi mergina) žino, kad nevalia lankytis vyro namuose kitu metu nei šią valandą. Ateiti į svečius pusę keturių jau nemandagu, oi, ne, - tiesiog nepadoru. Net ir pasirodžiusi be ketvirčio ketvirtą jau būtum visuomenės pasmerkta. O lygiai ketvirtą - mielai prašom! Žingsniuok į sveikatą! Pusę penkių jau gali išeiti - suveltais plaukais, suglamžyta suknia. Taip elgtis visai priimtina.
Tačiau vėlesnieji įvykiai prarado šarmą - toks įspūdis, kad ties 1940-aisiais rašytojai pritrūko idėjų. Būtent tada, kai tas butas buvo užrakintas ir paliktas. Bet rašytoja pabandė įpinti intrigų, susieti šiuolaikinę dalį su senąja, šių dienų moterį su anų dienų kurtizane, ir, manau, jai pavyko - ne su trenksmu, bet pavyko.

Mano įvertinimas: 3+/5

Leidykla: "Tyto alba"    
Leidimo metai: 2015
Puslapių: 494
Originalo metai: 2014
Originalo pavadinimas: "The Paris Apartment"

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Petras Cvirka "Frank Kruk", arba Kaimo jurgis užkariauja Ameriką

Mokykloje ir universitete skaičiau visus lietuvių rašytojus, ką reikėjo ir ko nereikėjo, pagal programą ir ne pagal ją. Bet Petro Cvirkos "Frank Kruk" taip ir liko neperskaitytas. Tad pamačiusi bibliotekos mainų lentynoje atiduodamą šią P. Cvirkos knygą, pačiupau ir įsimečiau į rankinę.

Rimvydas Laužikas "Istorinė Lietuvos virtuvė", arba Apelsinmedžiai 17 amžiaus Lietuvoje

Ne taip seniai, perskaičiusi R. Praspaliauskienės knygą  "Nereikalingi ir pavojingi" , bambėjau, kad lietuviai nemoka rašyti mokslo populiarinimo knygų. Moka, moka, dar ir kaip - įrodė Rimvydo Laužiko "Lietuvos istorinė virtuvė".

Zita Čepaitė "Emigrantės dienoraštis", arba Kaip lietuviai laimės ieškojo

Patiko man ši Zitos Čepaitės emigracinė pasaka. Niūroka, bet turbūt mažai kam teko girdėti džiaugsmu trykštančias emigrantų istorijas. O Lietuvoje turbūt nebėra nė vienos šeimos, kurios emigracija nebūtų palietusi: laimės ieškoti iškeliavo giminaičiai, draugai, šeimos nariai, bendradarbiai, kaimynai...