Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Jesse Andrews "Aš, Erlas ir mirštanti mergina", arba Linksmai apie mirtį


Labai nemėgstu seilėtekių, todėl smarkiai vengiu YA knygų, tokių rašytojų, kaip Jodi Picoult ar Jojo Moyes, skersai žiūriu į "Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos" ir pan., bet Booktube kažkaip užmačiau Jesse Andrews "Aš, Erlas ir mirštanti mergina"/"Me and Earl and the dying girl" apžvalgą ir susigundžiau. "Nuostabi, puiki, labai juokinga, linksma, šmaikšti knyga... apie vėžį", - na, kažkaip taip ji buvo pristatyta.

Taip, dabar dažnai rašoma apie vėžį ir kitas sunkias ligas, su mirtimi ir gedulu susiduriančius paauglius. Jų trapius pasaulius užklumpa nelaimės, ir jie, naivūs ir nepatyrę, bando su jomis susidoroti. Ir visi skaitytojai braukia ašarą, skaitydami apie tokį žiaurų ir neteisingą pasaulį.

Ir šioje knygoje trys paaugliai susiduria su liga ir mirtimi - serganti mergina Reičelė, jos draugai Gregas ir Erlas. Bet čia nėra tragiškos meilės istorijos, nėra pagraudenimų - atvirkščiai, čia ir keiksmažodžių yra, ir juodo humoro.
Taigi, jei tai būtų normali knyga apie merginą, sergančią leukemija, turbūt prikalbėčiau krūvas šūdo apie tai, kiek daug prasmingų dalykų Reičelė pasakė vis labiau sirgdama, ir greičiausiai mes įsimylėtume, patirtume neįtikėtinai jautrių romantiškų reikaliukų, ir ji mirtų mano glėbyje. Bet nenoriu jums meluoti. Ji neturėjo pasakyti nieko prasmingo, ir mes tikrai neįsimylėjome. Ji atrodė mažiau užknista po mano pirmo protrūkio, bet tiesiog nuo susierzinimo ji perėjo prie rimties. 
(Vertimas - mano). 
Nors mano skoniui ši knyga buvo pernelyg paaugliška, bet negaliu sakyti, kad tai prastas būdas rašyti apie panašius dalykus. Šmaikštu ir linksma, tuo pačiu ir graudu. Bet tas šmaikštumas į problemą leidžia pažvelgti iš kitos pusės - nesiseilėjant ir neverkšlenant.

Įdomiausias buvo pats Grego personažas. Jis susiduria ne tik su draugės liga ir mirtimi, bet ir su savo problemomis: kaip pritapti mokykloje, kaip sunku būti kitokiu, pomėgiai, nesuprantami bendraamžiams, keisti tėvai ir dar keistesnė draugo šeima, ateities baimė ir kt. Atsiveria toks daugiasluoksnio, nebanalaus, keistoko, bet patrauklaus vaikiščio personažas.

Knyga parašyta pirmuoju asmeniu, paprastai tai mane erzina, bet čia buvo viskas vietoje ir į temą: Gregas kalba nevyniodamas žodžių į vatą, tiesmukai rašo tai, ką mąsto, ir tai geriau leidžia jį pažinti. Į tekstą įpinta ir scenarijų nuotrupų (Gregas ir Erlas - mėgėjiškų filmų kūrėjai), keiksmažodžių, paauglių slengo ir juokelių.

Viršelis su tomis dioramomis - tiesiog super. Kaip ir knygos apipavidalinimas - kiekvieno skyriaus numeris ir pavadinimas "kaba" ant dioramos siūlų.

Pagal knygą pastatė ir filmą. Atrodo neblogai.



Mano įvertinimas: 3,5/5

Leidykla: "Abrams"    
Leidimo metai: 2012
Puslapių: 197
Originalo metai: 2012
Originalo pavadinimas: "Me and Earl and the Dying Girl"

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Eglė Aukštakalnytė-Hansen "Mamahuhu", arba Šalis, kurioje draudžiama svajoti

Eglė Aukštakalnytė-Hansen, knygos "Mama Afrika" autorė, iš Kenijos turėjusi persikraustyti į Šanchajų, savo potyrius išdėstė knygoje "Mamahuhu. Šešeri metai Kinijoje".

Petras Cvirka "Frank Kruk", arba Kaimo jurgis užkariauja Ameriką

Mokykloje ir universitete skaičiau visus lietuvių rašytojus, ką reikėjo ir ko nereikėjo, pagal programą ir ne pagal ją. Bet Petro Cvirkos "Frank Kruk" taip ir liko neperskaitytas. Tad pamačiusi bibliotekos mainų lentynoje atiduodamą šią P. Cvirkos knygą, pačiupau ir įsimečiau į rankinę.

Rimvydas Laužikas "Istorinė Lietuvos virtuvė", arba Apelsinmedžiai 17 amžiaus Lietuvoje

Ne taip seniai, perskaičiusi R. Praspaliauskienės knygą  "Nereikalingi ir pavojingi" , bambėjau, kad lietuviai nemoka rašyti mokslo populiarinimo knygų. Moka, moka, dar ir kaip - įrodė Rimvydo Laužiko "Lietuvos istorinė virtuvė".