Mindaugas Milinis "Partizanas", arba Poringės apie miško brolius

Kai mano senelis buvo paimtas į sovietinę armiją ir išžygiavo Berlyno link, jaunesnysis brolis išėjo į mišką. Po karo senelis su visa šeima buvo ištremtas į Sibirą, o jaunėlis žuvo, kulkai pataikius į granatą prie diržo, kai miško bunkerį atrado ir užpuolė rusai. Turbūt nereikia sakyti, kad gerbiu rašytojus, kurie imasi aprašyti šį Lietuvos istorijos tarpsnį - kaip padarė Mindaugas Milinis knygoje "Partizanas".

Mano tėvas, kuriam daviau paskaityti šį romaną, apskritai priėmė jį labai asmeniškai: sako, ten (knygoje) gal ir apie Stasį rašoma... (Susipažinkit - Stasys, mano senelio brolis, partizanas, palaidojimo vieta nežinoma.) Mat romano veiksmo vieta: Klaipėdos kraštas, Tauragė, Švėkšna (būtent ten, kur ir gyveno mano senelio šeima ir kovojo jo brolis), neva, sakoma, ir jų būry kažkoks vokietis buvęs. Gal tas pats - iš knygos.

Na, ir atidėjus asmeniškumus, toliau apie knygą. M. Milinis romane rašo apie laisvės kovas Lietuvoje pokariu. Čia yra du pagrindiniai veikėjai - Liudas, lietuvis berniokas, ūkininko sūnus, ir Dovas, kilmės nuo Vokietijai priklausiusios Tilžės, Vermachto šaulys, karui pasibaigus prisijungęs prie Lietuvos partizanų.

Tiesą sakant, pirmuoju skyriumi nusivyliau - toks įspūdis, kad jis parašytas paskutinę naktį prieš atiduodant knygą į spaustuvę. Kalba negyva, dirbtinė, palikta elementariausių klaidų: mažoji raidė po taško, sumaišyti veikėjų vardai. Kai pradėjau skaityti pirmuosius puslapius, pagalvojau: ot tai tau, bus antroji "Šiaurės Sachara"... 

Bet paskui situacija pagerėjo, pažadu - jei ištversit pirmą skyrių, toliau pasidarys geriau. Kalba - sklandi ir gyva, dialogai - tikroviški, daug įvykių ir veiksmo: susišaudymų, pasalų, tardymų ir pan. Trileris toks, sakyčiau. 

Tada enkavėdistai parbloškė merginą ant grindų, vienas atsisėdo jai ant galvos, kitas - ant kojų. 

- Aš pats, reikia ir man pasimankštinti, - sustabdė juos papulkininkis ir, priėjęs prie Feigelsono, paėmė jam iš rankų guminę lazdą. Tada pasilenkė, perbraukė pirštais Anelei per nugarą, paplekšnojo per sėdmenis. - Gražuolė. Gaila bjauroti tokį grožį, mielai kitokiu būdu su tavimi pabendraučiau, bet neturiu kitos išeities. 

Papulkininkis pasispjaudė delnus, tvirčiau suėmė bananą ir užsimojo. 

- Palaukite! - suriko Liudas. - Palaukite! Stokite, nemuškite! Pasakysiu, kur Montės stovykla. Viską pasakysiu, tik nekankinkite jos! 

- Maladec! Seniai taip reikėjo. Klok! - paragino prie stalo grįžęs papulkininkis.

Gal tik siužetui priekaištų turiu - labai jau fragmentiškas. Ypač Liudo siužetinė linija - jau tokia skylėta, kad su juo apskritai neaiškus reikalas. Kitas dalykas - Dovo linija. Ji ne tik aiškesnė, bet ties ja ir geriau padirbėta. Įdomesnė priešistorė (Dovas - vokiečių armijos karys), sentimentalus, jausmingas tikslas - Dovo šeima liko vokiečiams priklausiusiose žemėse, kurias užėmė sovietinė armija, ir Dovas siekia surasti savo šeimą bet kokia kaina.

Apskritai, rašytojas neblogai padirbėjo su to laikmečio istorine atmosfera: jis rašo ne tik apie partizanus, bet ir apie Klaipėdos kraštą, tragišką šio krašto istoriją, pasekmes, praėjus per šį kraštą sovietinei armijai, pamini vilko vaikus, persikelia į lietuviškus miškus, miestelius ir kaimus. Manau, kad M. Milinis rėmėsi istorine medžiaga ir atliko nemažą darbą.

Personažai sukurti gerai - daug ir skirtingų, gerai apibrėžtais charakteriais. O jų tikrai daug: partizanai, kaimiečiai, stribai, "milicininkai", vokiečių armijos likučiai, nusėdę lietuviškuose miškuose. Vienžo, tikrai neblogas romanas - tirštas, dinamiškas, įdomus ir tikroviškas.

Neseniai su malonumu žiūrėjau kelias lenkų istorinio serialo "Šlovės dienos" serijas. M. Milinio knygos epizodiškumas, taip pat personažų ir įvykių gausa pakišo mintį - o ką, ponai kinošnikai, gal jau laikas lietuviškam patriotiniam serialui?.. Štai, siūlau - puiki medžiaga scenarijui.

Įvertinimas: 4-/5

Leidykla: "Briedis"  

Leidimo metai: 2015

Puslapių: 424