Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Mindaugas Milinis "Partizanas", arba Poringės apie miško brolius


Kai mano senelis buvo paimtas į sovietinę armiją ir išžygiavo Berlyno link, jaunesnysis brolis išėjo į mišką. Po karo senelis su visa šeima buvo ištremtas į Sibirą, o jaunėlis žuvo, kulkai pataikius į granatą prie diržo, kai miško bunkerį atrado ir užpuolė rusai. Turbūt nereikia sakyti, kad gerbiu rašytojus, kurie imasi aprašyti šį Lietuvos istorijos tarpsnį - kaip padarė Mindaugas Milinis knygoje "Partizanas".

Mano tėvas, kuriam daviau paskaityti šį romaną, apskritai priėmė jį labai asmeniškai: sako, ten (knygoje) gal ir apie Stasį rašoma... (Susipažinkit - Stasys, mano senelio brolis, partizanas, palaidojimo vieta nežinoma.) Mat romano veiksmo vieta: Klaipėdos kraštas, Tauragė, Švėkšna (būtent ten, kur ir gyveno mano senelio šeima ir kovojo jo brolis), neva, sakoma, ir jų būry kažkoks vokietis buvęs. Gal tas pats - iš knygos.

Na, ir atidėjus asmeniškumus, toliau apie knygą. M. Milinis romane rašo apie laisvės kovas Lietuvoje pokariu. Čia yra du pagrindiniai veikėjai - Liudas, lietuvis berniokas, ūkininko sūnus, ir Dovas, kilmės nuo Vokietijai priklausiusios Tilžės, Vermachto šaulys, karui pasibaigus prisijungęs prie Lietuvos partizanų.

Tiesą sakant, pirmuoju skyriumi nusivyliau - toks įspūdis, kad jis parašytas paskutinę naktį prieš atiduodant knygą į spaustuvę. Kalba negyva, dirbtinė, palikta elementariausių klaidų: mažoji raidė po taško, sumaišyti veikėjų vardai. Kai pradėjau skaityti pirmuosius puslapius, pagalvojau: ot tai tau, bus antroji "Šiaurės Sachara"... 

Bet paskui situacija pagerėjo, pažadu - jei ištversit pirmą skyrių, toliau pasidarys geriau. Kalba - sklandi ir gyva, dialogai - tikroviški, daug įvykių ir veiksmo: susišaudymų, pasalų, tardymų ir pan. Trileris toks, sakyčiau. 
Tada enkavėdistai parbloškė merginą ant grindų, vienas atsisėdo jai ant galvos, kitas - ant kojų. 
- Aš pats, reikia ir man pasimankštinti, - sustabdė juos papulkininkis ir, priėjęs prie Feigelsono, paėmė jam iš rankų guminę lazdą. Tada pasilenkė, perbraukė pirštais Anelei per nugarą, paplekšnojo per sėdmenis. - Gražuolė. Gaila bjauroti tokį grožį, mielai kitokiu būdu su tavimi pabendraučiau, bet neturiu kitos išeities. 
Papulkininkis pasispjaudė delnus, tvirčiau suėmė bananą ir užsimojo. 
- Palaukite! - suriko Liudas. - Palaukite! Stokite, nemuškite! Pasakysiu, kur Montės stovykla. Viską pasakysiu, tik nekankinkite jos! 
- Maladec! Seniai taip reikėjo. Klok! - paragino prie stalo grįžęs papulkininkis.
Gal tik siužetui priekaištų turiu - labai jau fragmentiškas. Ypač Liudo siužetinė linija - jau tokia skylėta, kad su juo apskritai neaiškus reikalas. Kitas dalykas - Dovo linija. Ji ne tik aiškesnė, bet ties ja ir geriau padirbėta. Įdomesnė priešistorė (Dovas - vokiečių armijos karys), sentimentalus, jausmingas tikslas - Dovo šeima liko vokiečiams priklausiusiose žemėse, kurias užėmė sovietinė armija, ir Dovas siekia surasti savo šeimą bet kokia kaina.

Apskritai, rašytojas neblogai padirbėjo su to laikmečio istorine atmosfera: jis rašo ne tik apie partizanus, bet ir apie Klaipėdos kraštą, tragišką šio krašto istoriją, pasekmes, praėjus per šį kraštą sovietinei armijai, pamini vilko vaikus, persikelia į lietuviškus miškus, miestelius ir kaimus. Manau, kad M. Milinis rėmėsi istorine medžiaga ir atliko nemažą darbą.

Personažai sukurti gerai - daug ir skirtingų, gerai apibrėžtais charakteriais. O jų tikrai daug: partizanai, kaimiečiai, stribai, "milicininkai", vokiečių armijos likučiai, nusėdę lietuviškuose miškuose. Vienžo, tikrai neblogas romanas - tirštas, dinamiškas, įdomus ir tikroviškas.

Neseniai su malonumu žiūrėjau kelias lenkų istorinio serialo "Šlovės dienos" serijas. M. Milinio knygos epizodiškumas, taip pat personažų ir įvykių gausa pakišo mintį - o ką, ponai kinošnikai, gal jau laikas lietuviškam patriotiniam serialui?.. Štai, siūlau - puiki medžiaga scenarijui.

Įvertinimas: 4-/5

Leidykla: "Briedis"  
Leidimo metai: 2015
Puslapių: 424

Komentarai

  1. Ties istorija padirbėta, bet su vokiečių kalba labai prastai. Be to, tikrai daug spausdinimo klaidų ar tiesiog prasto redaktoriaus darbo. Bet aš irgi užskaitau, tris dienas iš rankų nepaleidau. O paleidus pasidarė gaila (ir neaišku), kad ir kaip baigėsi...

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...