Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Saulius Šaltenis "Žydų karalaitės dienoraštis", arba Prisikėlusi iš kapo duobės


Saulius Šaltenis "Žydų karalaitės dienoraštis" - dar vienas romanas apie Lietuvos laikotarpį - karą ir pokarį, - kuris ilgai laiką lietuvių rašytojams buvo tarsi tabu.

Tai gaži ir jausminga istorija. Tragiška, žinoma, kaip kitaip - rašoma apie reikšmingą ir skaudų Lietuvai periodą: naciai ir žydų žudymas Lietuvoje, karas, sovietinės armijos atėjimas, partizanai ir t.t.

Į jaunavedžių sodybą naktį atšliaužia nuoga, kruvina žydė mergaitė. Ji išsigelbėjo iš masinio kapo duobės, kur buvo suversti sušaudyti žydai. Vladas ir Milda pasiaukojančiai priglaudžia mergaitę - taip Estera virsta Eliza. Iš lėto atsiveria mergaitės ir jos šeimos istorija, tuo pačiu ir Lietuvos istorijos tragiškumas.
Ir tada kiekvienas traukia palengva savo gyvenimo šiaudą: Milda nustebusi žvilgčioja į vyrą, Eliza juokiasi išraudusi, nes trauki trauki, o galo nėra, o šiaudas stebėtinai ilgas. 
- Toks, karalaite, bus tavo gyvenimas... O mano?.. O tavo, Vladai? Cha, visų mūsų labai ilgas ir labai laimingas gyvenimas... - sako Milda. - Paduok, karalaite, tuščią lėkštę... Vlado seneliui pamiršom padėt. Kalėdų naktį vėlės kartais ateina... 
- Ar galiu? - nori klaust Eliza, nedrąsiai paėmusi dar vieną lėkštę. - Ir žydų vėlės Kalėdų naktį? 
- Žinoma, padėk ir savo seseriai. Ji džiaugsis, kad ją pakvietei prie stalo.
Ir nors istorija graži ir tragiška, kažko man trūko šiai knygai - ilgio ir svorio, tęstinumo ir epiškumo. Knyga trumpa - vos 150 puslapių, fragmentiška. Nėra nuoseklios tėkmės, romanas man pasirodė trūkčiojantis: vaizdeliai trumpi, nuo vieno šokinėjama prie kito. Man trūko ir tvirtumo - kartais viskas net per daug jausminga, iš to jausmingumo ir dialogai, ir monologai pasidaro kažkokie painūs. ir apskritai, visas knygos stilius man atrodo painokas. 

Beveik tuo pačiu metu skaičiau ir M. Milinio "Partizaną", kuriame aprašomas panašus laikotarpis. "Žydų karalaitės" nepeikiu, bet jei reikėtų rinktis vieną iš dviejų, visgi rinkčiausi "Partizaną" - romanas įdomesnis, intensyvesnis, daugiau veiksmo ir siužetinių vingių, įvairesnių personažų ryškesniais charakteriais.

Įvertinimas: 3,5/5

Leidykla: "Tyto alba"  
Leidimo metai: 2015
Puslapių: 150

Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...