Renatos Šerelytės "Kokono baladės" - ne mano knyga. Man per daug buvo panašu į Borisą Vianą, kurio aš nesuprantu ir nemėgstu.
Fantastinis romanas sudarytas iš kelių novelių, kurias sieja tie patys personažai. Kažkur mačiau parašyta, kad tai socialinė fantastika. Yra šiokių tokių užuomazgų apie lietuviškas aktualijas ir visuomenės ydas, bet jos išsivysto į tokią "kvantinę" fantastiką!.. Sakoma, viskas, ko nepaaškina įprasta fizika, yra kvantinė fizika. Arba - jei literatūra nesuprantama, greičiausiai tai Šerelytė balades dainuoja.
Pirmiausia atplyšo kairioji ranka, nulėkė į krūmus, kažkoks pusgrybis ją pasičiupo ir žiužėdamas nusinešė. Kojos dingo dar greičiau, ji net neišvydo, kur, o dešiniosios rankos viršininkė jau kurį laiką neturėjo, tik, matyt, nepastebėjo.
Nusileido krėslui į glėbį kaip medinė mūza, išskaptuota seno piratų laivo pirmagalyje.
Pro šalį praėjo žvynabudė ir lenkiškas baravykas, tempdami rusvą kokoną.
Ta "kvantinė" fantastika man buvo tokia kazlėkiškai slidi, nebuvo daugiau už ko užsikabinti be tų keistų vaizdų. Nelabai ką ir galiu papasakoti, nes galvoje nieko ir neliko. Gal tik ta žvynabudė bėgiojanti...
Mano įvertinimas: 2/5
Leidykla: "Alma littera"
Leidimo metai: 2014
Puslapių: 168
Komentarai
Rašyti komentarą