Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Jurga Vilpišauskaitė "Du miestai ir sala", arba Tas nuostabus ir keistas pasaulis

Jurga Vilpisauskaite

Jurga Vilpišauskaitė "Du miestai ir sala. Trumpos istorijos iš Madrido, Niujorko ir Balio" - savito žanro kelionių ir potyrių esė. Neįsivaizduoju, prie kokio žanro šią knygą priskirti ir kokiose lentynose ją rasite knygynuose.

Pakrikštijau šį žanrą subjektyviąja poetiškąja žurnalistika. Ji dar ir parašyta tokiu lakonišku stiliumi - haiku proza.

Įsivaizduoju, kad taip rašytų pagiringas Bukowskis arba apsinešęs Hunteris Thompsonas. Arba kažką tokio, manau, per savo keliones pasižymi Undinė Radzevičiūtė. Ir paskui rašo savo "Baden Badeno istorijas".

J. Vilpišauskaitė lankėsi Niujorke, Madride ir Balyje, Indonezijoje. Ji įdėmiai stebi aplinką ir taikliais, anekdotiškais vaizdeliais - haiku proza - apibūdina matytus vaizdus ir žmones, tradicijas, elgesio modelius, nugirstus pokalbius.

Pro vienus vaizdelius mano, kaip skaitytojos, akis praslydo - taip, kaip praslystų vaikščiojant tų miestų gatvėmis. Juk kiekvienas iš identiškų kelionių parsiveža skirtingus potyrius. "O tu matei tą?" - "Ne, nemačiau. O buvai ten?" - "Ne, nusprendėm ten nevažiuoti." Juk maždaug taip skamba turistų pokalbiai. 

Kiti vaizdeliai sujuokina.
Paklaustas, kas yra Lietuvos sostinė, ispanas pokalbio metu net nepagalvojęs ir neužsikirsdamas tarė: 
- Bujurnikas.
Treti - metafiziški, keisti, trenkti: du vyrai ir triušis gatvėje, laižantis savo guminius batus vyras metro ir pan.

Įdomi patirtis - kelionė ant sofos, kai pačiam keliauti niekur nereikia, bet per kito žmogaus akis gali pamatyti pasaulį ir jo keistenybes.

Mano įvertinimas: 4/5

Leidykla: "Baltos lankos"    
Leidimo metai: 2016
Puslapių: 215

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.