Jeanne Benameur "Beprotės", arba Abejingumas

Jeanne Benameur "Beprotės" - na, man 64 puslapių knygos liežuvis neapsiverčia vadinti romanu. Nors būtent taip knyga pristatoma. Tai romano eskizas, o ne romanas. Etiudas, scenelė, apmatai... Man apskritai tai panašu į novelę. Tik jokiu būdu ne romanas.

Knyga nagrinėja kitokių žmonių temą ir visuomenės požiūrį į juos. Prancūzijos kaime gyvena dvi beprotės - motina ir dukra. Mažoji Liusė pradeda lankyti mokyklą, mokytoja ją skatina, bet jai sekasi nekaip.

Vieną dieną būtent tai ji pati išmoko užrašyti ir puikiai prisimena tą nepakartojamą džiaugsmą, kurį išgyveno, užrašydama ant sąsiuvinių savo pačios vardą. Kaip galėjo nutikti, kad dėl vardo rašymo dingo vaikas? Kaip tai suprasti?

Bjauriausias žmonių požiūris: mokslas jai tikrai nereikalingas, tegul nelenda, kur nereikia. Agresijos ar paniekos šių bepročių atžvilgiu nėra, labiau - abejingumas. Tai - tik kirvarpos, gyvenančios šalia.

Bet tema neišvystyta. Tekstas parašytas neprastai, tačiau pernelyg poetiškai. Rašoma iš Liusės pozicijų: kažkokie neaiškūs, susilieję vaizdiniai, trūkčiojanti, nenuosekli įvykių seka, daug metaforų ir simbolių. Ir esmė pasislepia po visa ta poezija. Todėl neina suprasti nei ką mano visuomenė, nei ką jaučia beprotės.

Neaišku, koks laikmetis. Be tų menkai aprašyų dviejų bepročių ir mokytojos yra ir pora kitų personažų, bet jie tarsi nupiešti blunkančiu pieštuku. Tik blankūs siluetai. Toks joks skaitinys, nekeliantis jokių minčių. Neverčia nei susimąstyti, nei gailėtis, nei padėti.

Mano įvertinimas: 2/5

Leidykla: "Tyto alba"    

Leidimo metai: 2008

Puslapių: 64

Originalo metai: 2000

Originalo pavadinimas: "Les Demeurees"