Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Jeanne Benameur "Beprotės", arba Abejingumas


Jeanne Benameur "Beprotės" - na, man 64 puslapių knygos liežuvis neapsiverčia vadinti romanu. Nors būtent taip knyga pristatoma. Tai romano eskizas, o ne romanas. Etiudas, scenelė, apmatai... Man apskritai tai panašu į novelę. Tik jokiu būdu ne romanas.

Knyga nagrinėja kitokių žmonių temą ir visuomenės požiūrį į juos. Prancūzijos kaime gyvena dvi beprotės - motina ir dukra. Mažoji Liusė pradeda lankyti mokyklą, mokytoja ją skatina, bet jai sekasi nekaip.
Vieną dieną būtent tai ji pati išmoko užrašyti ir puikiai prisimena tą nepakartojamą džiaugsmą, kurį išgyveno, užrašydama ant sąsiuvinių savo pačios vardą. Kaip galėjo nutikti, kad dėl vardo rašymo dingo vaikas? Kaip tai suprasti?
Bjauriausias žmonių požiūris: mokslas jai tikrai nereikalingas, tegul nelenda, kur nereikia. Agresijos ar paniekos šių bepročių atžvilgiu nėra, labiau - abejingumas. Tai - tik kirvarpos, gyvenančios šalia.

Bet tema neišvystyta. Tekstas parašytas neprastai, tačiau pernelyg poetiškai. Rašoma iš Liusės pozicijų: kažkokie neaiškūs, susilieję vaizdiniai, trūkčiojanti, nenuosekli įvykių seka, daug metaforų ir simbolių. Ir esmė pasislepia po visa ta poezija. Todėl neina suprasti nei ką mano visuomenė, nei ką jaučia beprotės.

Neaišku, koks laikmetis. Be tų menkai aprašyų dviejų bepročių ir mokytojos yra ir pora kitų personažų, bet jie tarsi nupiešti blunkančiu pieštuku. Tik blankūs siluetai. Toks joks skaitinys, nekeliantis jokių minčių. Neverčia nei susimąstyti, nei gailėtis, nei padėti.

Mano įvertinimas: 2/5

Leidykla: "Tyto alba"    
Leidimo metai: 2008
Puslapių: 64
Originalo metai: 2000
Originalo pavadinimas: "Les Demeurees"

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...