Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

"Mūsų laikais taip nebuvo..." arba R. Granauskas "Šunys danguje"

Prieš kurį laiką papuolė į rankas (į akis, jei tiksliau) Romualdo Granausko trijų apysakų knygelė "Šunys danguje". Nedidukė, "susiskaitė" greitai, granauskiškai be išvedžiojimų parašyta. Nepatiko. 

Neduok die, jokiu būdu neneigiu R. Granausko indėlio į kultūrą ar "Gyvenimo po klevu" bei "Duonos valgyojų" vietos lietuvių literatūros hierarchijoje. Beje, pagal neseniai paskelbtus duomenis: pernai bibliotekose vienas skaitomiausių rašytojų buvo būtent R. Granauskas, o "Gyvenimas po klevu" - populiariausia knyga.

Vis dėlto naujoji knygutė neturi tokios jėgos kaip jo senieji kūriniai. Čia tiesiog girdžiu seną žmogų murmant. 

Būtent tas senio bambėjimo įspūdis nepalieka skaitant apysakas. Tiesiog matau tarp eilučių parašytas frazes: "...ir kur ritasi pasaulis", "mūsų laikais taip nebuvo", "mes gyvenome kitaip"... Didaktinis, nemalonus tonas nepaliko man gero įspūdžio. 

Pasak autoriaus, šių laikų gyventojai nebeturi moralinių vertybių, ir viskas, kas geriausia, liko praeityje. (Beje, tas pats požiūris yra išreikštas ir "Gyvenime po klevu", tik knyga emociškai daug stipresnė nei šios trys apysakos kišeninio tipo knygutėje.) 

Tipiškas seno žmogaus požiūris. Šį įspūdį dar labiau sustiprina autobiografiniai motyvai bei lietuviškoji/senamadiškoji pasaulėžiūra.

"Kai taip ramiai, ilgai, neskubėdamas skaitai, laikas tartum sustoja, o gal tik pasitraukia kažkur į šoną, į ramybę ir spengiančią tylą. Ar tu jo nebejauti, ar jis nebejaučia tavęs, panirusio į skaitymą lyg po kokiu šiltu žalsvu vandeniu?.." 
Jauniems žmonėms šios knygos skaityti ir nepatariu, pakaks "Gyvenimo po klevu", kuris, manau, tebėra mokymo programose. Po "Šunų danguje" tik dar labiau sustiprės noras ignoruoti lietuvių literatūrą. 

Manau, ši knyga tikrai tiks tiems, kuriems 50+ arba fanatiškai žvelgiantiems į visą lietuvių rašytojų kūrybą.   

Žodžiu, nieko naujo rašytojas nepasakė - nei turinio, nei formos prasme. Jis tęsia toliau savo rašymo tradicijas, kurių gijos tęsiasi iš sovietmečio bei agrarinės kultūros.

"Ąžuolas nemoka lankstytis taip kaip karklas."
R. Granauskas bando rašyti apie aktualias mūsų dienų problemas (auklėjimo spragas, naujuosius lietuvius), tačiau, gaila, bet išvedžiojimai sentimentalūs, netgi juokingai naivūs, senamadiški ir vis pereina į pasakojimą apie save, ne apie laikmetį: "O aš buvau toks... Darydavau taip..." 

Taip rašytojas, susitapatinęs su savo sukurtu personažu, lieka izoliuotas paežerės sodyboje, kur laikas  sustojęs, ir, rodos, kalba kažkokia sena mirusia kalba, kurios aš, deja, nebesuprantu.

 Mano įvertinimas (penkiabalėje sistemoje): hmmm, na, tarkim 3.

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Selma Lagerlöf "Portugalijos karalius"

SelmosLagerlöf romanas "Portugalijos karalius" buvo pirmas bandymas klausytis audioknygos. Aš sunkiai priimu garsinę informaciją: nesiklausau radijo, nelabai linkusi ir į muziką. Audioknygas vis atidėliojau, bet turiu pripažinti, kad tai puikus būdas multitaskinimui - "skaityti" dirbant dar ką nors.

Ilfas ir Petrovas "Dvylika kėdžių", arba Kėdžių karštligė

Sėkmingas "Aukso veršio" debiutas mano skaitraštyje paskatino kuo greičiau imtis ir kitos tų pačių autorių - Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo - knygos "Dvylika kėdžių".

Nikas Kazandzakis "Graikas Zorba", arba Patriarchalinio gyvenimo garbinimas

Suprantu, kodėl Niko Kazandzakio knyga "Graikas Zorba" yra laikoma klasika, kodėl sulaukė ekranizacijų bei teatrinių pastatymų. Tai labai ryški knyga: sodrus tekstas, ryškūs charakteriai, spalvinga Kretos valstiečių ir darbininkų aplinka. Tačiau kaip kartais būna su klasika: supranti knygos vertę, bet ji tavęs vis tiek nepasiekia.