Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Silpna knyga apie stiprų rašytoją, arba Jay Parini "Paskutinė stotis"

Skeptiškai žiūriu į rusų rašytojų kūrinių ekranizacijas ar spektaklius, sukurtus ne pačių rusų ar bent gimusių/gyvenusių Sovietų Sąjungoje. Nemoka suvokti koks sotus amerikietis ruso sielos virpesių. Ir visi kūriniai (spektakliai, filmai, knygos) tampa tik vidutiniokiška iliustracija. 

Knygos apie puikius rašytojus taip pat turi būti parašytos puikiai. Jei tik pavyksta tik vidutiniškai - geriau jų apskritai neleisti arba paversti į kokią monografiją. 

Taip atsitiko ir su šia knyga - Jay Parini "Paskutinė stotis" apie paskutiniąsias Levo Tolstojaus gyvenimo dienas. Silpnokas romanas, tai apie jį trumpai. 

Skaityti šį romaną patariu tiems, kurie nežino ir nori sužinoti daugiau apie rusų literatūros legendą - jis buvo prieštaringa asmenybė, ištvirkėlis, lošėjas ir asketas, grafas mužiko palaidine... Autorius (amerikietis anglų kalbos profesorius) smulkmeniškai aprašė paskutiniuosius Tolstojaus gyvenimo metus dvarelyje Jasnaja Polianoje, Teliatnikų kaime, kur buvo įsikūrę tolstojizmo pasekėjai, bei Šamordino mažytėje traukinių stotyje, kur jis ir mirė.

Romanas parašytas taip lyg kalbėtų rašytoją supę žmonės: žmona, vaikai, pasekėjai, asistentas. Taip pasimato ir jų gyvenimai, susipynę su didžiojo rašytojo, iki šio pabėgimo iš namų, kelionės traukiniu su merdinčiu rašytoju ir jo kūno grįžimo namo. 
Prieš pat aušrą pamačiau, kad Maša atsibudusi, taigi švelniai pabučiavau jos kaktą. 
- O, kad suprasčiau, kas yra meilė, - užsisvajojau. 
- Nereikia suprasti, - atsakė Maša. - Meilei tikrai nereikia analizės. 
Gale koridoriaus buvo girdėti kalbant. Supratau, jog laikas keltis, jei norime Zasenkos stotyje sutikti traukinį, traukinį, parvežantį Levo Nikolajevičiaus kūną namo - ilsėtis. 
Nepatiko man skaityti šią knygą - lieja vieni ant kitų purvą, pykstasi, nekenčia vienas kito. Prakeiksmu virto tų laikų mada rašyti dienoraščius - dabar galime juos skaityti ir sužinoti visokį brudą apie tų laikų žmones. Kaip paaiškėja iš autoriaus žodžio pabaigoje, jis perskaitė daugybę Tolstojaus ir jo aplinkos žmonių dienoraščių bei laiškų, rėmėsi tikrais faktais, atseit netgi pagal baso įrašus romane atkūrė Tolstojaus kalbos ritmą... Neva, viskas, ką romane sako Tolstojus, jis yra sakęs ar rašęs iš tikrųjų. 

Kas garbina šį rašytoją ir nenori juo nusivilti, tai šios knygos nereikėtų skaityti - apie Tolstojų atskleidžiama ne itin malonių faktų. 

Tam, kas ir taip daug žino apie šį rašytoją ar, atvirkščiai, nieko nenori sužinoti, tai ir neverta imti šios knygos. Nes tikslūs faktai, dienoraščių, laiškų ištraukos - knygos pagrindas, o kūrybinė originalioji knygos pusė - silpna ir banali. Stilius neįdomus ir monotoniškas, nervina banalūs mokykliški palyginimai ir t.t. 

 Mano įvertinimas - 3 su minusu 

Komentarai

  1. kaip tik vakar galvojau apie tai, kiek daug pridygo anglakalbių rusofilų. nauja mada?

    AtsakytiPanaikinti
  2. manau, jų visada buvo, tik jų knygos gal tik dabar iki mūsų teatėjo. tiesiog rusija kokiam amerikonui atrodo visiška egzotika. kaip lietuviui egiptas :)

    AtsakytiPanaikinti
  3. gal. bet visos, su kuriomis susidūriau, buvo išleistos per pastaruosius 3 metus. kad ir Snowdrops iš šiųmetinio Bookerio shortlisto.

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...