Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

J.Hašeko "Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai", arba Nuvainikuotas karas


Jaroslavo Hašeko romanas "Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai" patenka į legendinių knygų sąrašiukus, bet, žinau, taip pat sulaukia ir prieštaringų vertinimų. Vieni, ir aš taip pat, laiko šią knygą nuostabia, o kiti - visiška nesąmone.

Teta palygino šią knygą su Rablė kūryba: tokia pat neįmanoma skaityti. Neneigiu - ne viskas, kas patenka po 'klasikos' etikete, mums turi patikti. Juk atsirenkame, kas kam skirta. "Gargantiua ir Pantagriuelio" irgi nesugebėjau perskaityti - perskaičiau iki tos vietos, kur siūloma užpakalį valyti viščiuku, ir nušveičiau į kampą, nepaisant to, kad tai buvo privaloma literatūra studijų metais. Prustą laikau visišku nuoboda. Homero istorijos neblogos, bet hegzametras mane žudo. Už Bokačo "Dekameroną" man įdomesnės vaikiškos knygos... Ir taip toliau, ir taip toliau...

Na, o "Šveiką" myliu ir skaitau. Jis atguls į neatiduodamų knygų lentyną, kur jau yra Pasternako "Daktaras Živago", Bulgakovo "Meistras ir Margarita" ir kitos knygos. 

"Šveiką" skaitau jau nebe pirmą kartą. Ir neprarandu susidomėjimo. Turiu 1987 metų leidimą su Džozefo Lados iliustracijomis. Šis rašytojas ir dailininkas padėjo savo kolegai J. Hašekui ir iliustravo pirmąjį "Šveiko" leidimą, tad paprastai "Šveikas" ir leidžiamas su šio dailininko piešiniais. 

Manau, kad Hašekas nėra tinkamai įvertintas - tiesiog reikia įsiskaityti. Iš humoro ar netgi, atrodytų, kvailos rašliavos nuolat išlenda perliukai: apie gyvenimą, mirtį, žmoniškumą... 

"Šveiko nuotykiai" man labai panašūs į Balio Sruogos "Dievų mišką". Tiek čia, tiek ten pilna grotesko ir ironijos - kaip kitaip apsiginsi nuo supančios žiaurios realybės... B. Sruoga taip gynėsi nuo lagerio aplinkos, J. Hašekas - nuo 1-ojo pasaulinio karo baisumų. Rašytojas kariavo, buvo paimtas į nelaisvę, po to prisidėjo prie Raudonosios Armijos ir bolševikų skleidžiamų idėjų. Už tai jis gimtojoje Čekijoje buvo laikomas išdaviku, tad jo kūryba ne iškart sulaukė pripažinimo. 

"Šveiko nuotykiai" paremti tikrais J. Hašeko išgyvenimais ir sutiktų žmonių bei savo istorijomis. J. Hašekas buvo bohemiška asmenybė, jis nepabijojo pasijuokti ir iš savęs: knygoje aprašoma istorija apie gyvūnų žurnalo redaktorių, kuris kūrė ir aprašinėjo išgalvotus gyvius, yra paties Hašeko biografijos faktas. Už tokius darbelius jis buvo išmestas iš darbo. 

Knygos personažai yra sukurti pagal tikrus žmones, kuriuos teko sutikti rašytojui. Neabejoju, kad tai tiesa, kadangi pati esu susidūrusi su šveikais, balounais, kacais ir kitais panašiais šveikiškais individais. Toli ieškot nereikia, esu iš paprastos šeimos, kur visi patologiškai (ne)normalūs; mano dėdė šveikų šveikas, atsiprašant. Vienintelė knyga, kurią yra perskaitęs per savo gyvenimą, yra pasas, jam rūpi tik traktorius ir kaip čia spėjus laiku suarti dirvą, dar, neslėpkim, šnapsas, na, ir skaudančios kepenys... Tačiau jis viską žino, viską moka, o visi kiti - tik "dornee" (žemaitiškai - durniai).

Matyt, todėl "Šveiko nuotykiai" man visai paprasta ir skaitoma knyga, įdomi ir miela. 

Patinka J. Hašeko sugebėjimas sumalti viską į miltus - jis išjuokia dvasininkus, miesčionišką gyvenimo būdą, militaristinę sistemą... Pamirškite apie karą kaip apie didingą protų kovą, nieko panašaus: viršuje sėdi generolai ir tarsi šachmatais arba kortomis žaidžia karą, net nenutuokdami, kas iš tikrųjų dedasi fronte ar kareivinėse. O čia iš tiesų chaosas: trūksta maisto, tiek savi, tiek priešų kareiviai siaubia kaimus, vadovauja bukapročiai, klesti apsirijimas, girtuoklystės, ištvirkimas, ligoninėse ir daboklėse gydoma žiaurumu... Ir karo likimas - tokių "didvyrių", kaip Šveikas, rankose. 

Visų veiduose spindėjo toks pasitenkinimas, lyg jokio karo visai nebūtų ir jie važiuotų ne traukiny, vežančiam juos į pozicijas, į kruvinus mūšius ir skerdynes, o sėdėtų kokioje nors Prahos kavinėje prie kortų stalo.
- Tai nesitikėjau, - kalbėjo Šveikas, išlošęs vieną partiją, - kad gausiu dar tūzą, kai ėjau nieko neturėdamas ir keisdamas visas keturias kortas. Ką jūs galėjote man padaryti su savo karaliumi?! Aš jį kertu pirmu ėjimu!
Tuo pat metu, kai čia karalius buvo mušamas tūzu, toli fronte karaliai, savo pavaldinių padedami, mušė vienas kitą. 

Tokių sugretinimų šiame romane daug. Karas nuvainikuojamas, jame nėra nieko prasmingo ar patriotiško. Tai tik suaugusių berniukų žaidimas, kuriame kenčia niekuo dėti žmonės: kareiviai, išplėšti iš savo patogių gyvenimų miestuose ar kaimų sodybose, gyventojai, kuriuos plėšia ir savi, ir svetimi. 

Didžioji karo dalis - ne mūšiai ar didvyriški pasiaukojimai, o kaip Šveikui - nesibaigianti purvina kelionė pėsčiomis ar traukiniais, su lauko virtuvėmis, apdergtomis išvietėmis, utėlėtais guoliais ir t.t. Karas praeina kažkur šalia kartu su trenktais generolų įsakymais, sukurtais ar tikrais pasakojimais iš fronto ar vaizdais pro traukinio langą.
R. Č. nuotr.
Traukinys ėjo pamažu nauju, greitomis supiltu geležinkelio pylimu, todėl batalionui buvo gera proga kaip reikiant suvokti ir iš anksto pajusti visus karo džiaugsmus, o matydami karių kapines su kryželiais, baltuojančiais lygumose ir nuniokotų kalvų atšlaitėse, kareiviai galėjo pamažu pasiruošti sutikti tą kautynių lauko šlovę, kurią vainikuoja purvais aptaškyta austriška kepurė, maskatuojanti ant balto kryžiaus. 
J. Hašekas nebaigė savo romano. Paskutinius skyrius jis diktavo jau sirgdamas. Kažkaip ir neįsivaizduoju, kaip turėtų baigtis Šveiko nuotykiai. Tiesa, kitas čekų autorius, Karelas Vanekas, sukūrė dar porą dalių "Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai rusų nelaisvėje" ir pabaigė romaną. Gal kas žino, ar K. Vaneko pabaiga yra išleista lietuviškai?   

 Mano įvertinimas: 5/5 
      
Leidykla: "Mintis"
Metai: 1987
Puslapių: 671
Knyga iš: palėpės...
Kainavo: 0

Komentarai

  1. Pritariu. Neeilinė knygą, kurią bet kada gali atsiversti ir paskaityti. Daug knygoje juodo humoro, sarkazmo, bet vien dėl to ši knyga ir yra tokia skaitoma. Karas, tremtis yra baisus dalykai, tačiau literatūros istorija parodė, kad jeigu šiuos dalykus vien vaizduoji natūraliai kaip jie buvo, tai yra kursi metraščių forma, tokiu atveju kūrinys bus kai istorijos šaltinis greičiau, negu literatūrinis kūrinys. Palyginimui galima duoti kelis pavyzdžius- ,, Dievų miška" ir ,,Lietuviai prie Laptevų jūros". Sruogos kūrinys nepalyginimai įdomesnis ir labiau įtraukiantis šiuo atveju, nei Grinkevičiūtės kūrinys.

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...