Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Albert Nobbs / Albertas Nobsas (2011)

Pernai pasirodęs airių filmas "Albertas Nobsas" jau susirinko daugybę apdovanojimų, daugiausiai už vaidybą bei grimą, jis taip pat nominuotas ir trims Oskarams: už grimą bei pagrindinės aktorės ir antrojo plano aktorės darbus. Turiu pripažinti, kad šio filmo aktorinis darbas tikrai įspūdingas, net antraplanių aktorių ar atliekančių tik epizodines roles. 



Pagal airių rašytojo George Moore apsakymą pastatytas filmas (režisierius Rodrigo Garcia) yra apie 19 amžiaus pabaigos Dubliną ir moteris, bandančias išgyventi vyrų valdomoje visuomenėje. O tam reikia pačioms tapti vyrais... Albertas Nobsas - tris dešimtmečius vyro kostiumą dėvinti moteris. 

Viename iš Dublino viešbučių dirbančio liokajaus Alberto Nobso gyvenimas nekrentantis į akis, ramus, monotoniškas, nuobodus, apgailėtinas, - kaip pasakoma filmo pabaigoje. Ir filmas toks pat: ramus, pilkšvas, monotoniškas. Galbūt net per daug monotoniškas ir nuobodus. Šis filmas man patiko, bet puikiai suprantu ir tuos kurie neigiamai atsiliepė apie jį - komentarai apie šį filmą svyruoja arba į vieną pusę, arba į kitą, o pagal komentarų vidurkį šis filmas gana vidutiniškas. Aš ir pati po pusdienio sunkiai atsiminiau detales, bet vis dėl to filmas man patiko. Arba kaip rašoma anketose: daugiau patiko nei nepatiko... 

Juk 19 amžiaus pabaigoje buvo toks gyvenimas: įspraustas į korsetus ir ankštas apykakles, suvaržytas taisyklių ir įstatymų, tuo metu net virtuvės darbininkai vienas į kitą kreipėsi 'jūs': "Pone Nobsai, gal norėtumėte košės?.."

Vieną dieną ponas Nobsas sutinka panašaus likimo moterį. Panašaus ir tuo pačiu visiškai skirtingo likimo. Viena gyvena taip, kaip lemia likimas, o kita pati pasirinko savo gyvenimą ir jį valdo. 

Šias dvi moteris suvaidino Glen Close (Albert Nobbs) ir Janet McTeer (atliko Huberto Page vaidmenį). Abi aktorės nominuotos Oskarams. Labai stipri, įtikinanti vaidyba. Kaip jau minėjau, net antraplanių ar 'trečiaplanių' aktorių darbas mane sužavėjo. Pavyzdžiui, man patiko Antonia Campbell-Hughes (tarnaitė Emma), Pauline Collins (viešbučio šeimininkė ponia Baker), žinoma, gerai savo darbą atlieka ir pagrindinei trijulei priklausanti Mia Wasikowska (tarnaitė Helen) bei Aaron Johnson (darbininkas Joe). 

Man patiko atkurta 19 amžiaus Dublino atmosfera: skersgatviai, mažos krautuvėlės, tarnų kambariai, viešbučiai, aukštuomenės poelgiai, požiūris į tarnus, prasčiokų gyvenimas, šiltinės epidemija... Patiko ir tas atskleistas Alberto Nobso gyvenimas: vienišas ir niūrus, šiek tiek naivus, su svajonėmis, noru gyventi pilnavertį gyvenimą, turėti artimą žmogų, su kuriuo būtų galima dalintis gyvenimu, su užslėpta aistra ir suvokimu, kad, pasirinkus tokį gyvenimą, kelio, deja, atgal nėra. 

Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Eglė Aukštakalnytė-Hansen "Mamahuhu", arba Šalis, kurioje draudžiama svajoti

Eglė Aukštakalnytė-Hansen, knygos "Mama Afrika" autorė, iš Kenijos turėjusi persikraustyti į Šanchajų, savo potyrius išdėstė knygoje "Mamahuhu. Šešeri metai Kinijoje".

Petras Cvirka "Frank Kruk", arba Kaimo jurgis užkariauja Ameriką

Mokykloje ir universitete skaičiau visus lietuvių rašytojus, ką reikėjo ir ko nereikėjo, pagal programą ir ne pagal ją. Bet Petro Cvirkos "Frank Kruk" taip ir liko neperskaitytas. Tad pamačiusi bibliotekos mainų lentynoje atiduodamą šią P. Cvirkos knygą, pačiupau ir įsimečiau į rankinę.

Rimvydas Laužikas "Istorinė Lietuvos virtuvė", arba Apelsinmedžiai 17 amžiaus Lietuvoje

Ne taip seniai, perskaičiusi R. Praspaliauskienės knygą  "Nereikalingi ir pavojingi" , bambėjau, kad lietuviai nemoka rašyti mokslo populiarinimo knygų. Moka, moka, dar ir kaip - įrodė Rimvydo Laužiko "Lietuvos istorinė virtuvė".