Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Jose Luis Sampedro "Etrusko šypsena", arba Žilė galvon - velnias uodegon

Iš pradžių knyga pasirodė skaitoma, gan patraukli, bet perskaičius suvokiau - nieko ypatinga. "Etrusko šypsena" - apie italo senuko senatvę. Palikęs namus kalnų kaime, jis paskutiniąsias savo dienas leidžia sūnaus namuose. 

Jau iš pat pradžių sužinau ar numanau, kad tai paskutinieji Salvatorės gyvenimo metai. Užtat to nežino pats diedukas: verda gyvybe, auklėja anūką, ginčijasi su gydytojais, marčia, sūnumi, bendradarbiauja su etnologais, įsimyli, planuoja vestuves. Kitaip sakant, žilė galvon - velnias uodegon.

Pagrindinio veikėjo paveikslas man pasirodė gan patrauklus. Tik jau tas visur seksualinio atspalvio visame kame akcentavimas: ir jaunoje namų tvarkytojoje, ir pagyvenusioje pardavėjoje, ir net metų vos sulaukusiame anūke: pasikrapštė mažylis tarpkojį, ir jau mat "o, vyras, bus panašus į senelį"... Ar visi pietiečiai tokie ištvirkę?..

Na, o šiaip visos kitos šio senuko mintys gana įdomios. Tai sveikas, praktiškas, valstietiškas, vyriškas požiūris. Salvatorė nenori priimti tvarkos, pagal kurią gyvena sūnus su marčia. Jo požiūris ypač susikerta su šiuolaikiškai mąstančia marčia. Pavyzdžiui, vaiko auklėjimas: 
Kitą rytą Andrėja nusileido, pasiskaičiusi tą savo nelemtą vaikų priežiūros knygą, kurioje pasakyta, kelintą valandą tiksliai jie turi pabusti ir kada išalkti. "Tarsi šito per amžius nebūtų žinojusios motinos, kurios nemokėjo skaityti!"
Nepriimtinas pagrindiniam veikėjui ir miesto gyvenimas: aukštos kainos, šalti žmonės, nešvarus oras, brangus, bet negyvas maistas, sukištas į pakuotes. 

R. Č. nuotr.
"Visas maistas suvyniotas tik į blizgučius ir į plastiką, ir viskas taip brangu, bet kas žinotų, ko ten į vidų prideda... Viena chemija kaip ir bet kuriame prastame vyne... Ir tai vadinasi Kalėdų vakarienė?" 
Prie stalo jo nuogąstavimai pasitvirtina: netgi su vaisiais troškinta mėsa jam pasirodo pernelyg vandeninga. Todėl, kai pabaigoje visi susidaužia putojančio vyno taurėmis, - tačiau kodėl jie taip surimtėjo, kur dingo jų džiaugsmas? - senolis pasineria į savus Kalėdų vakaro prisiminimus: ugnies liepsna krosnyje, malonus troškinių ir kepinių kvapas, švelni, gomurį glostanti vyno, geriamo iš ąsočio, keliaujančio iš rankų į rankas, šiluma, ateinančių ir išeinančių svečių šurmulys, naminė dešra ir puikiai vytinta mėsa, kailinių ir paltų šiugždesys, prieš einant į Piemenėlių Mišias, kuomet lauke nuo šalto geliančio oro degdavo įkaitę skruostai...
Tačiau, nors pagrindinio veikėjo portretas ryškus ir spalvingas, knyga tik vidutiniška. Pagailėta išvystyti visus kitus personažų charakterius. Neišbaigta fabula, pavyzdžiui, Salvatorės neapykanta kaimynui: jis taip aistringai laukia jo mirties, bet aš nesupratau kodėl. O ir šiaip nelygi ši knyga: vieno per daug, kitko per mažai... 

Beje, prie ko čia tie etruskai? Neklauskit. Nesupratau, manau, ir pats rašytojas juos įtraukė tam, kad suteiktų egzotikos ar dar balažinko, neaišku, ko jis tikėjosi. Pavadinimas tikrai gerokai pritemptas prie teksto. Jame vos pora paminėjimų apie etruskus, ir tai, rodės, tik todėl, kad reikia, mat pavadinimas toks...

Mano įvertinimas: 3/5 

Leidykla: "Vaga"
Leidimo metai: 2006
Originalo metai: 1985
Puslapių: 334
Knyga: pasiskolinta
Kainavo: 0 Lt

Komentarai

  1. Sveika,

    Perduodu tau apdovanojimą :)
    http://asskaitau.blogspot.com/2012/03/stylish-blog12-arba-skaityti-madinga.html

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Petras Cvirka "Frank Kruk", arba Kaimo jurgis užkariauja Ameriką

Mokykloje ir universitete skaičiau visus lietuvių rašytojus, ką reikėjo ir ko nereikėjo, pagal programą ir ne pagal ją. Bet Petro Cvirkos "Frank Kruk" taip ir liko neperskaitytas. Tad pamačiusi bibliotekos mainų lentynoje atiduodamą šią P. Cvirkos knygą, pačiupau ir įsimečiau į rankinę.

Jean Dominique Bauby "Skafandras ir drugelis", arba Paralyžiuoto žmogaus dienoraštis

Jean'o Dominique Bauby knyga "Skafandras ir drugelis" - "knyga apie valios pergalę", kaip skelbiama anotacijoje.

Rimvydas Laužikas "Istorinė Lietuvos virtuvė", arba Apelsinmedžiai 17 amžiaus Lietuvoje

Ne taip seniai, perskaičiusi R. Praspaliauskienės knygą  "Nereikalingi ir pavojingi" , bambėjau, kad lietuviai nemoka rašyti mokslo populiarinimo knygų. Moka, moka, dar ir kaip - įrodė Rimvydo Laužiko "Lietuvos istorinė virtuvė".