Azar Nafisi "Reading Lolita in Tehran", arba Cenzūros hidžabas

Šią knygą medžioju nuo 2008-ųjų. Knygą "Reading Lolita in Tehran" ("Skaitome Lolitą Teherane") pamačiau viename Aleksandrijos knygyne, tąkart nenusipirkau, o vėliau neberadau. Svarsčiau pirkti popierinę versiją iš Amazon, kažkas netiko, kaina turbūt... Galų gale suradau ir parsisiunčiau skaitmeninę versiją per torentus. Na ir ką, medžioklė buvo sėkminga. Puiki knyga apie knygas. Apie fikcijos poveikį žmogui. Apie cenzūrą, skaitymą, kultūrą ir, žinoma, apie moteris islamiškoje visuomenėje.

Literatūros profesorė A. Nafisi dešimtajame praeito amžiaus dešimtmetyje  pasikvietė keletą savo studenčių į slaptas literatūros pamokas savo namuose Teherane.

Nabokovo, Fitzgeraldo, Austen ir kitos vakariečių knygos šioje šalyje uždraustos. Tiksliau, tapo uždraustos po 8 dešimtmečio revoliucijos, kuri Irano respubliką pavertė Islamiškąja Irano respublika. Islamo tarnai nusitaikė į viską, kas neva gali išvesti iš kelio Irano gyventojus: vakarietišką kultūrą, knygas, filmus, muziką, televiziją, satelitines lėkštes, aprangą, tam tikrus poelgius, pavyzdžiui, plojimus koncertų metu. Plojimai per koncertą uždrausti, įsivaizduojat?

Islamo tarnai stengiasi "iškirpti" viską, kas neva ne islamiška. Visagalė cenzūra. Netgi oficialiai mažiausiai religingoje arabiškoje šalyje Egipte televizija cenzūruojama. Savotiškai, žinoma. Satelitas traukia kelis šimtus kanalų, pusė iš jų - religiniai, kiti - pornografiniai, na, ir koks procentas lieka vakarietiškiems kanalams, tokiems kaip "Fox life" ir panašaus turinio. Bet net ir šie cenzūruoti - iškirptos ištisos filmų scenos, ištrintas garsas nuo keiksmažodžių, net nuo tokių ganėtinai nekaltų kaip "asshole".

Štai tokiame pasaulyje gyvenusi A. Nafisi, neapsikentusi apribojimų ir draudimų, nusprendė mesti mokytojavimą Teherano koledžuose ir universitetuose. Ir subūrė gabiausių savo studenčių grupelę, su kuria kiekvieną ketvirtadienį dvejus metus leisdavosi į vakarietiškų knygų aptarimus. Ir iraniškojo-islamiškojo gyvenimo...

Štai taip ir sudėliota ši knyga: islamiško gyvenimo juoduliai ir kylančios asociacijos su Vakarų klasikų kūriniais. Net keista, kaip viskas sklandžiai čia susilieja: politika, karas, moterų teisės, represijos, cenzūra, revoliucija, kultūros žlugdymas ir "Lolita", "Didysis Getsbis", Henry James ir Jane Austen. Štai tokiuose keturiuose skyriuose, pavadintuose knygų arba rašytojų vardais, skaitome ne tik apie literatūros kritiką, bet ir apie (iš)gyvenimą Irane.

Nebūtina būti susipažinus su šiomis knygomis/autoriais, tačiau patartina. Skaitymas ir suvokimas bus sklandesnis. Minima daug kitų knygų ir rašytojų, Vakarų bei Rytų kultūros detalės: Šahrezados pasakos, "Alisa stebuklų šalyje", Brontė, Dostojevskis, Rushdie, "Ponia Bovari", netgi Hasselhofas ir "Baywatch" ar Tarkovskio filmai ir t.t. Apskritai, tai intelektuali knyga su daugybe kultūrinių nuorodų.

Tai dokumentinė knyga: realūs žmonės ir faktai. Tačiau skaitydama dažnai pamiršdavau, kad tai ne romanas: čia atsiveria iškreiptas, groteskiškas, paradoksų pilnas pasaulis. Ar įsivaizduojate save bėgančią nuo Universiteto miestelio sargo, nes neužsirišote tądien skarelės, kaip reikalauja po revoliucijos sugriežtėjusios taisyklės. Arba kovojančią su kareiviais prie universiteto vartų, nes savo norą studijuoti reikia apginti kumščiais. Arba negalinčią gedėti per antskrydį žuvusių artimųjų, nes mirties emisarai tai draudžia ir primena: "Šis karas yra gėris ir dovana Irano valstybei". Arba Moralės policijos įkištą į kalėjimą už tai, jog prie tavo ir draugių kompanijos prisijungė vyriškis - tavasis sužadėtinis. 

R. Č. nuotr.

Sometimes I think men just can't relate to how difficult it is to be a women in this country, she said  with frustration. For them it's easier, said Yassi. In a way, this place can be a man's paradise. 

---

"Kartais svarstau, kad vyrai net neįsivaizduoja, kaip sunku būti moterimi šioje šalyje", - ji ištarė su nusivylimu. "Jiems lengviau", - pasakė Jasi. Tam tikra prasme, ši vieta galėtų tapti vyrų rojumi. (Apytikslis vertimas - mano.)

Štai tą patį ir aš pajutau metus gyvenusi musulmoniškoje šalyje: tai vyrų šalis, palankios sąlygos tiek atvykėliams, tiek vietiniams. Žingsniuoja arabas, plevėsuodamas savo tradicine plona galabėja, o moteris tipena po sunkia keliasluoksne savo apranga, tvoskiant 40 laipsnių karščiui. Konservatyviausios dar ir tinklelį ant akių užsitraukusios ir pirštines apsimovusios. Lifte susidurdavau su jomis iš arčiau, tada stebėdavome viena kitą ir, turbūt, abi stebėdavomės. Ir šypsodavomės, bet dabar svarstau, kaip aš tai pastebėdavau po storos medžiagos sluoksniu?

Nors manęs nevaržydavo apranga ir draudimai, vistiek man tai buvo pragaras, turbūt sunkiausi mano gyvenimo metai, aš ten buvau nepritapėlė, tačiau žvelgdavau į savo vyrą, jo bendradarbius, europiečius ir vietinius, ir pavydėdavau: viskas jiems gerai, jokio diskomforto, jokios iškreiptos vietinių reakcijos jų atžvilgiu, jokių perdėtų draudimų. 

Toliau apie knygą. Įtraukė skyrius apie "Didįjį Getsbį": kūrinį profesorė pasiūlė studentų teismui, ji pati ėmėsi knygos vaidmens. Atrodė, jog musulmonai studentai teisia ne knygą ar autorių, o visą nemusulmonišką pasaulį: Rytai prieš Vakarus. Ir tokias audras sukėlė fikcija, vieno žmogaus galvoje kilęs, realaus pagrindo neturintis siužetas... 

Kai beveik visas pasaulis eina į priekį, islamiškos šalys regresuoja - jos "pakibusios" 6 amžiuje ir gyvena pagal taisykles, kurios buvo sukurtos pranašo Mahometo puslaukiniams dykumų gyventojams, beduinams, civilizuoti. 6-ojo amžiaus smegenys, mobilusis telefonas vienoje rankoje, automatas - kitoje.

Ši islamiškoji visuomenė dvylikametę Nabokovo Lolitą kaltina vyresnio vyro suvedžiojimu, visiškai pamiršdama Humberto "indėlį". Pagal įstatymus tokia mergaitė būtų užmėtyta akmenimis. Toje pačioje visuomenėje dvylikametė iranietė jau gali būti ištekėjusi ir susilaukusi vaikų. 

R. Č. nuotr.

Does she compare her own situation with her mother's when she was the same age? Is she angry that women of her mother's generation could walk the streets freely, enjoy the company of the opposite sex, join the police force, become pilots, live under laws that were among the most progressive in the world regarding women? Does she feel humiliated by the new laws, by the fact after revoliution, the age of marriage was lowered from eighteen to nine, that stoning became once more the punishment for adultery and prostitution?

---

Ar ji stengiasi palyginti savo padėtį su motinos, kai ši buvo jos amžiaus? Ar pyksta už tai, kad jos kartos moterys galėjo laisvai vaikščioti gatvėmis, mėgautis priešingos lyties atstovų draugija, įstoti į policijos pajėgas, tapti lakūnėmis, gyventi pagal įstatymus, kurie tuo metu buvo pažangiausi pasaulyje? Argi jos nežemina naujieji įstatymai - po revoliucijos santuokinis amžius  buvo sumažintas nuo aštuoniolikos iki devynerių metų, o už neištikimybę ir prostituciją vėl baudžiama užmėtant akmenimis? (Apytikslis vertimas - mano.)

Tiesa, autorės reakcija kartais perdėta - ji dažnai pamiršdavo, kokioje šalyje gyvena. Kadangi tiek autorė, tiek studentės - moterys, tad daug bobiškų kalbų. Kartais per daug, ypač paskutiniojoje, Austen vardu pavadintoje dalyje. Taip pat daug autorės asmeniškumų: santykiai su vyru, sielos draugas... Vis dėlto aš suprantu, ką rašytoja stengiasi pasakyti: "Mano istorija yra ir mano šalies istorija". T.y., kiekvieno žmogaus likimas yra indėlis į komplikuotą, daugiasluoksnę šalies istoriją.

R. Č. nuotr.

These girls, my girls, had both a real history and a fabricated one. Although they came from very different backgrounds, the regime that ruled them had tried to make their personal identities and histories irrelevant. They were never free of the regime's definition of them as Muslim women. Whoever we were - and it was not really important what religion we belonged to, whether we wished to wear the veil or nor, whether we observed certain religious norms or nor - we had become the figment of someone else's dreams. A stern ayatollah, a self-proclaimed philosopherking, had come to rule our land. He had come in the name of a past, a past that, he claimed, had been stolen from him. And he now wanted to re-create us in the image of that illusory past. 

---

Tos mergaitės, mano mergaitės, turi po tikrą istoriją ir po sufabrikuotą. Nors jos atėjo iš labai skirtingų šeimų, režimas stengėsi, kad jų asmenybės ir likimai taptų nereikšmingi. Jos niekada neišsilaisvino iš moters musulmonės etiketės, kurią joms prilipdė santvarka. Nesvarbu, kas mes buvome, kokią religiją išpažinome, norėjome dėvėti skraistę ar ne, laikėmės religinių normų ar ne, mes buvome tik kažkieno kito prasimanyta svajonė. Griežtasis ajatola, pats save paskelbęs karaliumi filosofu, atvyko vadovauti mūsų šaliai. Jis atvyko praeities vardan, praeities, kuri, pasak jo, buvo iš jo atimta. Ir dabar jis nori perkurti mus pagal tos įsivaizduojamos praeities paveikslą. (Ir vėl - vertimas mano.)

Noriai skaityčiau šią knygą dar kartą, ypač jei ji būtų išleista lietuviškai.

Mano vertinimas: 5/5 

Originalo metai: 1997

Originalo pavadinimas: "Reading Lolita in Tehran"

Puslapių: 225

Knyga: iš skaityklės

Kainavo: 0 Lt