Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Ką skaityti Kovo 8-ąją, arba Knygos apie stiprias moteris

Kovo 8-oji - Moters diena. Nesvarbu, šventė tai ar nešventė, išpūsta ši proga ar nelabai, nesvarbi ir šios dienos kilmė. Tiesiog tai puiki proga susirasti kokį skaitinį apie stiprias, drąsias moteris. Štai ką siūlau.


Isabel Allende
Isabelės Allendės knygose moterys vaidina svarbų vaidmenį. Jos moterys - drąsios, ryškios, pastebimos. Romanas "Inesė" - apie XVI a. ir Pietų Amerikos užkariavimą bei Čilės įkūrimą. Inesė Suares - moteris, panorusi gyventi kitokį gyvenimą, o ne tą, kurį moterims primeta to laikmečio papročiai ir taisyklės. Ji iškeliauja į ilgiausią kelionę iš Europos į Ameriką, padeda įkurti Čilės karalystę. Ji aistringa, gabi ir energinga. Sugeba ir vyrą lovoje nustebinti, ir skaniausius pyragaičius visame mieste iškepti, ir indėnams galvą nukirsti.




Į šią kategoriją turbūt galima įtraukti bet kurią Margaretos Atwood knygą. Visose savo knygose M. Atwood nagrinėja feministines temas. Romanas "Aklasis žudikas" - intelektuali knyga apie tarpukarį ir pokarį Kanadoje. Susikausčiusi, taisyklių ir normų suvaržyta aukštuomenė ir Airisė, sugebėjusi ištrūkti iš to aukštuomenės voratinklio. Šis romanas apie nelaimingą, bet drąsią moterį laimėjo Bukerio premiją.




Jeannettės Walls knyga "Neprijaukinti arkliai" - bene geriausias pavyzdys šioje kategorijoje. Šio romano herojė - rašytojos močiutė, gyvenusi prieškario Amerikoje. Tai laisva forma papasakota močiutės biografija. Drąsi, stipri, naginga, protinga, nenuolaidi, taisyklėms nebijanti pasipriešinti moteris. Mokytoja, arklių prajodinėtoja, lakūnė, kontrabandinio alkoholio prekiautoja, ūkininkė, žmona, motina, močiutė. Neįtikėtina moteris su spalvinga biografija.



Amy Tan "Malonumų rūmai". Egzotiškas laikmetis bei vieta ir moteris, gyvenanti pagal savo susikurtas taisykles. Nors romanas ne be priekaištų, tačiau niekas negali nuneigti, kad moterų portretai šiame romane tikrai ne skysti. Violeta - gėlių mergina, kurtizanė prieškarinėje Kinijoje. Nors pagrindinę romano heroję nuolat užgriūna nelaimės, tačiau ji vis veržiasi į priekį kaip cunamio banga. Pasitelkusi savo gabumus, protą ir drąsą ji sugeba įveikti sunkumus.



Svarsčiau, ar į sąrašą įtraukti Boriso Akunino "Provincijos detektyvo" trilogiją, ir nusprendžiau, kad visai čia ji tinka. Trilogiją sudaro trys dalys: "Pelagėja ir baltasis buldogas", "Pelagėja ir juodasis vienuolis" ir "Pelagėja ir raudonasis gaidys". Pagrindinė šių retrodetektyvų veikėja - vienuolė Pelagėja. Įžūli raudonplaukė, dažnai nepaklūstanti taisyklėms ir nuostatams, talentingai išpainioja keisčiausius nusikaltimus ir nušluosto nosis vyrams, prokurorams ir policininkams, nesugebantiems sudėlioti taškų ant "i".



Karen Blixen autobiografinis romanas "Iš Afrikos". Mano asmeninių simpatijų šis romanas neužkariavo, tačiau moters portretas į atmintį įstrigo. Romano veikėja - pati Karen Blixen. Tai danų aristokratė, atvykusi į Keniją su savo vyru, tačiau po skyrybų pasilikusi Afrikoje ir savarankiškai valdžiusi kavos plantaciją. Išsilavinusi, kalbanti ir rašanti keliomis kalbomis, stipri, drąsi, veikli - ir šiuolaikinėms moterims yra ko iš jos pasimokyti. 



Rūtos Mataitytės romanas "Gunda" turbūt buvo rašomas remiantis asmenine patirtimi. Dėl to ši knyga tokia emocinga, gyva ir jautri. Savęs paieškos svečioje šalyje, noras pritapti, tačiau atrasti ir save. Pagrindinė veikėja Gunda - emocinga ir talentinga asmenybė, po ilgų ieškojimų pagaliau atradusi savo pašaukimą, meilę ir vietą pasaulyje.





Markus Orths "Katalina" - istorinis romanas apie realią asmenybę - leitenantą-vienuolę. Katalina de Erauso pabėgo iš vienuolyno ir visą savo likusį gyvenimą pragyveno apsimetusi vyru. XVI-XVII amžių sandūroje gyvenusiai moteriai nebuvo įmanomi tokie dalykai, kokius, apsimetusi vyru, galėjo daryti Katalina - studijuoti, keliauti, kariauti. Stiprus romanas apie įdomią asmenybę pelnė Geriausio istorinio romano apdovanojimą.




Esu skaičiusi dvi Domnicos Radulescu knygas, ir jas abi būtų galima įtraukti į šį sąrašą. Gal labiau čia tiktų "Juodosios jūros sutemos". D. Radulescu moterys - drąsios, tvirtos, aistringos, pašėlusios, nors ir nelabai laimingos. O šiuolaikinės merginos, auklėjamos žurnalų patarimais "Kaip suvilioti vyrą?" ir "10 dalykų, kuriuos privalo daryti moteris, kad jos nepaliktų vyras", galėtų pasimokyti, kaip nepradingti vyro šešėlyje. Šio romano veikėja Nora ieško savęs, formuoja ir kuria save, tobulėja, siekia svajonės tapti dailininke ir ją įgyvendina. Siūlau pasidomėti ir kitu D. Radulescu romanu "Traukinys į Triestą".


Phyllis T. Smith "Aš esu Livija". Livija - reali asmenybė, gyvenusi senovės Romoje, imperatoriaus Cezario Augusto žmona. Ją turbūt galima pavadinti pirmąja feministe. Aštrus, blaivus, išlavintas Livijos protas padėjo jai išsikovoti ypatingą statusą Romoje. Romanas pasakoja apie visą jos gyvenimą nuo vaikystės iki senatvės, knygoje daug istorinių faktų ir gyvos senovės Romos atmosferos.
Juk dar yra ir Joanne Harris "Šokoladas"! - toptelėjo man, kai sudarinėjau šį sąrašą. Nuostabi knyga: puikus siužetas ir įdomūs personažai, ypač Viana - talentinga konditerė, turinti magiškų galių tiek šokoladui gaminti, tiek žmonėms keisti. Ryški ir išskirtinė moteris, nebijanti kovoti už save ir savo tiesas. Siūlau paskaityti visą trilogiją: ir "Šokoladą", ir "Ledinukų batelius", ir "Persikus ponui klebonui". Skanaus!

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...