Michailas Šiškinas "Laiškų knyga", arba Krapo amžinybė

Tobulas viršelis, nuostabi knyga. Ją perskaičius galugerklyje apsigyveno kažkas graudaus, bet malonaus. Michailo Šiškino "Laiškų knyga", Rusijoje laimėjusi nacionalinį apdovanojimą, yra stebuklinga, melodinga, jautri knyga.

Ji ir Jis - Saša ir Volodia - kalbasi laiškais. Apie savo pirmuosius susitikimus, užgimusią meilę, atostogas vasarnamyje, meilės žaidimus.

R. Č. nuotr.

Paskui buvo ežeras.

Nusileidžiame stačiu šlaitu ir prieiname prie pelkėtos pakrantės, basomis pėdomis jausdami drėgną liulantį takelį. 

Įlindome į sietuvą, neužtrauktą plūdenų. Vanduo drumzlinas, saulės nutviekstas. Šaltas nuo šaltinių - jie veržiasi iš apačios. 

Tada vandenyje mūsų kūnai pirmą sykį susilietė. Ant kranto bijojau tavęs prisiliesti, o vandenyje puoliau, apkabinau kojomis tavo klubus, pabandžiau skandinti. Vaikystėje taip jūroje žaisdavau su tėčiu. Tu spurdi, nori atsiplėšti nuo savęs mano rankas, aš nesileidžiu. Vis mėginau panerti į vandenį ir tavo galvą. Tavo blakstienos sulipo, prisirijai vandens, kvatojiesi, spjaudaisi, urzgi, prunkščioji.

Paskui sėdim saulės atokaitoje. 

Bet dviejų jaunuolių meilė šioje painioje istorijoje - tik pradžių pradžia. Taškas, nuo kurio gijomis tįsta keliai į kitus pasaulius. Saša - būsima medikė, Volodia - karys, vykstantis malšinti riaušių Kinijoje. Nesuprantu, koks tai karas. Rodos, jiedu gyvena skirtinguose laikmečiuose. Bet tai visiškai nesvarbu: kažkas sugalvojo Sašą ir Volodią, ir jie egzistuoja dabar amžinybėje, ir kartu, ir atskirai. 

Kaip ir krapo džiūvena ant viršelio: kažkas nuskynė, išdžiovino, nufotografavo, galbūt prieš keliasdešimt metų, o gal tik prieš kelerius, bet dabar tas krapas, kuriam buvo lemta sunykti per keletą mėnesių, egzistuoja visus šiuos metus, kol galutinai sudūlės herbariumo lapai ar paskutinis Šiškino knygos egzempliorius.   

Arba da Vinčio "Mona Liza", nežinoma moteris, gyvenusi prieš kelis šimtus metų, gyvenanti dabar ir gyvensianti dar keletą amžių. 

Turbūt girdėjote apie paralelinius pasaulius: galbūt šalia egzistuoja panašus pasaulis, kur gyvena tokia pati Aš ar Jūs. Sako, kad kartais šie pasauliais susiliečia. Taip ir M. Šiškino knygoje laiškais susiliečia Sašos ir Volodios pasauliai. Manau, kad jie niekada ir nebuvo susitikę - tiesiog rašo laiškus sielos draugui, kurį, kaip mus visi bando įtikinti, turi kiekvienas. Nes nuo laiškų taip dvelkia skausminga vienatve, ir jiedviems būtina išsipasakoti, tikėti, kad kažkur yra žmogus, trokštantis būti su tavimi ir padėti galvą tau ant kelių.

Taip kadaise prieš Kolumbą egzistavo dar neatrasta Amerika. Jeigu mes ko nors nežinome, nematome, nejaučiame ir negirdime ir negalime paragauti, tai nereiškia, kad to nėra. 

Ši knyga ir tikroviška, ir stebuklinga tuo pačiu metu. Yra daug smulkių detalių, tokių kaip prie suknelės limpantys žiogai, saulėje nudegusi ir besilupanti nosis, apgamėliai, ir toks pasakiškas iš sniego sulipdyto vaikelio vaizdas. 

Šią knygą reikia skaityti, o ne apie ją rašyti.

Mano vertinimas: 5/5 

Leidykla: "Vaga"

Leidimo metai: 2011

Originalo metai: 2010

Originalo pavadinimas: "Письмовник"

Puslapių: 323

Knyga: iš bibliotekos

Kainavo: 0 Lt