Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Massimo Carlotto "Bėglys", arba 18 metų bėgimo

Žadėta anotacijoje intriga - Massimo Carlotto autobiografinis romanas "Bėglys" apie aštuoniolika slapstymosi metų nuo Italijos policijos - nebuvo labai intriguojanti... Nieko blogo, bet ir nieko gero. Jau pradėta skaityti knyga pragulėjo ant naktinio stalelio savaitėlę, kol prisiminiau, kad ją skaitau, ir pabaigiau.

Dažna tokių knygų (autobiografinių ar atspindinčių tam tikrus ryškius kokios nors šalies įvykius) problema - jos rašomos taip, lyg skaitytojas viską puikiai žinotų apie rašoma įvykį, o skaitoma knyga - tik papildinys prie bendro vaizdo.

Aš neįsivaizduoju, kas yra Massimo Carlotto, nežinau, kas atsitiko 1976-ųjų sausį, kodėl buvo nužudyta jauna mergina, kas ją nužudė ir kodėl apkaltino būtent knygos autorių, nesu susipažinusi su Italijos teismų sistema, kuriai tiek daug priekaištų turi rašytojas. Knygos anotacijoje apie įvykį papasakota daugiau nei pačioje knygoje. Italams, kurie stebėjo šį teismo procesą per televizorių ekranus, radiją ar gyvai, ši knyga galbūt įdomesnė nei man. Bet man trūksta įvykio detalių, kad susidarytų bendras vaizdas.  

O autorius jų pašykštėjo, ypač pačios pradžios - to nusikaltimo, kuriuo jis buvo neteisingai apkaltintas, ir kuris jį nustūmė į bėglio gyvenimą. Esminiai įvykiai, tokie kaip apkaltinimas žmogžudyste, sprendimas išvykti gyventi į Meksiką ar išdavimas Italijos teisėsaugai, paminėti labai epizodiškai ir priebėgomis.

Yra ir įdomių vietų: kaip ir ką reikia daryti, jei slapstaisi. Rašytojas papasakoja tokių smulkmenų, apie kurias niekada ir nepagalvotum. Apie personažus, kuriuos teko vaidinti, apie sutiktus žmones ir jų likimus. Apie nuolatinę nerimo ir nepasitikėjimo pilną vidinę būseną.  

R. Č. nuotr.
Kraustydamasis labiausiai nekęsdavau to, kad reikėdavo iš naujo susipirkti visus daiktus, pradedant baldais, baigiant kiekvienuose namuose esančiais rakandais. Paprastai tokius daiktus perki galvodamas, kad jie ilgai tarnaus, kad pasidarys kasdienybės dalimi ir kad kiekvienas jų turės savo istoriją. Bėgliui tai negalioja: vienintelė taisyklė ta, kad daiktas bus naudojamas laikinai, o šitaip kiekvienas dalykas neišvengiamai nustoja vertės. Aš juos vadindavau nedaiktais, priklausančiais nežmogui, gyvenančiam negyvenimą. 
Knygai labai trūko nuoseklumo. Knygos skyrius reikėtų sukonkretinti: bėglio gyvenimo ypatumai ir patarimai, draugai ir šeima, moterys, teismai ir t.t. Arba bent jau suskirstyti chronologiškai. Dabar rašytojas pasakoja padrikai: pradeda lyg ir apie dabartį, šokteli į ateitį, į praeitį, vėl į priekį, vėl atgal... 

Kita vertus, suprantu, kad buvo nelengva aprašyti 18 slapstymosi ir baimės metų...

Beje, 2003 metais buvo pastatytas filmas "Il fuggiasco" ("Bėglys") apie M. Carlotto gyvenimą. Scenarijų rašė pats M. Carlotto ir filmo režisierius Andrea Manni. 

  Mano vertinimas: 2/5 

Leidykla: "Vaga"
Leidimo metai: 2010
Puslapių: 184
Originalo metai: 1994
Originalo pavadinimas: "Il fuggiasco"
Knyga: iš internetinio knygyno
Kainavo: 10 Lt

Komentarai

  1. Sutinku, jog autorius pernelyg subjektyviai pazvelge i savo destoma istorija: jis su pastaraja praleido astuoniolika metu, taciau skaitytojui, ne italui, truksta aiskumo gijos, nuoseklumo.
    Kita vertus, kurinys nera prastas, tiesiog neatvertas skaitytojui.

    AtsakytiPanaikinti
  2. gal kas zinote kur sios knygos filma siustis/perziureti ?

    AtsakytiPanaikinti
  3. kaip keistai skaityti šį įvertinimą. Man knyga labai ilgam įsiminė ir neduočiau nei vieno preikaišto šiai knygai, kurie buvo pateikti jūsų aprašyme.

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...