Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Zita Čepaitė "Emigrantės dienoraštis", arba Kaip lietuviai laimės ieškojo

Patiko man ši Zitos Čepaitės emigracinė pasaka. Niūroka, bet turbūt mažai kam teko girdėti džiaugsmu trykštančias emigrantų istorijas. O Lietuvoje turbūt nebėra nė vienos šeimos, kurios emigracija nebūtų palietusi: laimės ieškoti iškeliavo giminaičiai, draugai, šeimos nariai, bendradarbiai, kaimynai...

Knygoje išdėstyti įvairūs emigracijos aspektai: ir niūroka realybė, ir legendomis virtę tikri įvykiai, ir paslaptys, ir kriminalai, ir sukčiavimai, ir lietuviškas mentalitetas, atsivežtas iš Lietuvos kaimo į Londono miestelį.

Tai turbūt mane labiausiai ir nustebino: kad lietuvių, atvykusių į Anglijos ar Airijos didmiesčius, gyvenimas nedaug tepasikeičia. Jie gyvena su lietuviais, dirba su lietuviais, linksminasi irgi su tais pačiais lietuviais. Dažnai net gyvena toje pačioje gatvėje su buvusiais kaimynais iš Lietuvos. Ten - kaimynai, ir čia - kaimynai. Dažnai lagaminuose iš Lietuvos į Angliją persiveža ne tik drabužių pamainą, rūkytos dešros bei degtinės, bet ir savus įsisenėjusius konfliktus.

Tai tik įrodo lietuvišką sėslumą, nekosmopolitiškumą. Nereikia lietuviams to pasaulio, duok gerai uždirbti, ir niekas niekur iš Lietuvos nebėgs. 

Z. Čepaitė drąsiai kalba apie tai, kas aišku jau seniai, bet Lietuvos politikai vis dar nenori to pripažinti. 
Su lietuviais dirbu, apie lietuvius rašau, su lietuviais draugauju ir pramogauju. Kartais pasišaipau, kad jeigu man ko trūksta Londone - tai Anglijos, o ko per daug - tai Lietuvos. Juokai juokais, bet turbūt smarkiai neprašausiu pro šalį sakydama, kad Britanijos sostinė jau tapo pagal dydį antruoju Lietuvos miestu. Čia mūsų turbūt ne mažiau nei Kaune, iš kurio Bektonas netrukus, matyt, paverš laikinosios Lietuvos sostinės vardą. 
Apie emigraciją kai ką žinojau, kai ką buvau girdėjusi, kai ką numaniau, bet Z. Čepaitė surinko į vieną vietą, na, ne viską apie emigraciją, bet didžiąją lietuvių gyvenimo svetur patirtį.

Jos įžvalgos taiklios ir įdomios, kalba sklandi, šmaikšti. Surinktos lietuvių istorijos ir stebino, ir pykdė.  

Mane mažiausiai domino jos asmeninė patirtis, pavyzdžiui, laimės paieškos pažinčių portaluose, tačiau čia autorė apsidraudė pavadinime nurodydama, jog tai esą dienoraštis - ir būk geras, skaitytojau, nesikabinėk. Kita vertus, autorė - pati emigrantė, ir jos nuolatinio kraustymosi, būsto ar darbo paieškos yra šio reiškinio, pavadintu emigracija, dalis. 

Tai galėtų būti vadovėlis išvykstantiems - paskaityk ir sužinok: nebus taip saldu, kaip tu manai. O dirbti reikės ir TEN, kur ta vieta bebūtų... 

 Mano vertinimas: 5/5 

Leidykla: "Alma literra"
Leidimo metai: 2011
Puslapių: 304
Knyga: elektroninė
Kainavo: 0 Lt

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Petras Cvirka "Frank Kruk", arba Kaimo jurgis užkariauja Ameriką

Mokykloje ir universitete skaičiau visus lietuvių rašytojus, ką reikėjo ir ko nereikėjo, pagal programą ir ne pagal ją. Bet Petro Cvirkos "Frank Kruk" taip ir liko neperskaitytas. Tad pamačiusi bibliotekos mainų lentynoje atiduodamą šią P. Cvirkos knygą, pačiupau ir įsimečiau į rankinę.

Rimvydas Laužikas "Istorinė Lietuvos virtuvė", arba Apelsinmedžiai 17 amžiaus Lietuvoje

Ne taip seniai, perskaičiusi R. Praspaliauskienės knygą  "Nereikalingi ir pavojingi" , bambėjau, kad lietuviai nemoka rašyti mokslo populiarinimo knygų. Moka, moka, dar ir kaip - įrodė Rimvydo Laužiko "Lietuvos istorinė virtuvė".