Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Orhan Pamuk "Nekaltybės muziejus", arba 654 puslapiai meilės kančių

Kaip keistai veikia skirtingų žmonių smegenys... Pastaruoju metu sulaukiau net kelių iš eilės griežtų komentarų už tai, kad esu tai, kas esu, ir kad man patinka vienokios knygos, o nepatinka kitokios. Kiekvienam - savo. Skaičiau kelis tinklaraštininkų pranešimus apie Orhano Pamuko "Nekaltybės muziejų" ir nė vieno teigiamo. Paėmiau šią knygą su išankstiniu skeptišku nusistatymu, o ji man atsivėrė visu savo grožiu.

Taip, stora. Taip, ilga. Taip, monotoniška. Taip, ir veiksmo visai nėra. Tik aštuoneri metai ir 654 puslapiai meilės kančių.

Stambulas, 8 dešimtmetis. Pagrindinis veikėjas Kemalis, nors yra susižadėjęs su viena mergina, pamilsta kitą - Fiusuną. Ilgai planuota šeiminė laimė, su fanfaromis atšvęsta "Hiltono" viešbutyje su Stambulo elitu, subyra. Ir kas po to? Nieko. Jis pavirsta kleptomanu, renkančiu savo mylimosios gyvenimo trupinius, atsiskiria nuo vadinamojo elito, kurio dalimi buvo, apleidžia šeimos verslą, tampa uždaru, keistu, savigraužos kamuojamu vienišiumi. Ir kenčia, kenčia, kenčia... 


R. Č. nuotr.
Čia pateikiu naują Nišantašo žemėlapį - jį tomis dienomis susikūriau vaizduotėje ir iš visų jėgų stengiausi ten pritapti. Į raudonai pažymėtas vietas bei gatves buvau griežtai sau uždraudęs kelti koją. <...> Į oranžine spalva pažymėtas vietas galėjau eiti tik jei labai to reikėjo ir nebuvau išgėręs, tačiau net jei pasukdavau į tas gatves, norėdamas kirsti kampą, privalėjau daryti tai kuo sparčiau - beveik bėgte. Mūsų namas bei Tešvikijė mečetė - kaip ir daugelis nuošalesnių vietų, kuriose iš neatsargumo vėl galėjau smigti į meilės kančių bedugnę, - taip pat buvo pažymėti oranžine. Geltonos spalvos gatvėse privalėjau elgtis atsargiai. Viena iš tų vietų - tai gatvė, kuria kasdien per pietų pertrauką iš Satsat eidavau į Merhamet apartamentus, kita - Fiusunos kelias namo (visąlaik bandžiau jį įsivaizduoti), kuris prasidėjo Sanzelize "butiku". Šiose vietose buvo pilna spąstų, galinčių sukelti pavojingų prisiminimų skausmus. Į šias gatves galėjau žengti, bet turėjau būti budrus. Žemėlapyje pažymėjau ir galybę kitų vietų, susijusių su Fiusuna, pavyzdžiui, laukymę, kur vaikystėje stebėjome skerdžiamą avį, arba namo kampą, nuo kurio žiūrėdavau į mečetės kieme stoviniuojančią Fiusuną. Šį įsivaizduojamą žemėlapį visuomet laikiau išskleistą savo galvoje ir į raudonai pažymėtas gatves nė karto neįkėliau kojos, nes tikėjau, kad tik tokiu būtų man pavyks palengva išgyti.
Suprantu, kad ne kiekvieno kantrybei lemta ištverti šiuos šešis su puse šimtų puslapių kančios, naivių ir kvailų situacijų, į kurias papuola pagrindinis veikėjas. Tačiau knyga suskirstyta į neilgus skyrius, kalba lengva ir sklandi. Tiesa, pagrindiniai veikėjai man nebuvo patrauklūs, neįsimylėjau nei Kemalio, nei Fiusunos. Dažniau būdavo gaila ir gėda dėl jų.

Ypač patiko antrame plane vos girdimas Stambulo triukšmas: egzotiški gatvių ir vietovių pavadinimai, tradicijos, patiekalai, gatvės, kavinės, kino teatrai, Turkijos kino pramonės užkulisiai. Taip pat patiko stebėti, kaip 8 dešimtmečio Turkija bando paneigti nepaneigiamas islamiškas tradicijas ir nesėkmingai kopijuoja Vakarus. Koks vadinamojo elito gyvenimas ir pasilinksminimai, kokie jaunų porų santykiai, koks keistai naivus - turkiškas - požiūris į priešvedybinį seksą, kaip sklando gandai, kaip aukštuomenės vakarėliai atsispindi tuometinėje spaudoje, kokie santykiai šeimoje.

Man ši knyga sako, kaip galima mylėti. Kad galima mylėti iš tolo, neliečiant ir beveik nesikalbant, tik stebint. Ne taip, kaip mes dabar įpratę: noriu - pasiimu, noriu - atsiduodu. Ta beveik dešimtmetį trunkanti vyro meilė vienintelei moteriai ir stebina, ir žavi, ir sako, kokiais kvailiais mes galime virsti iš meilės.

 Mano vertinimas: 4+/5 

Leidykla: "Tyto alba"
Leidimo metai: 2010
Puslapių: 654
Originalo metai: 2008
Originalo pavadinimas: "Masumiyet Müzesi"
Knyga: iš knygyno
Kainavo: 22 Lt

Komentarai

  1. Šią knygą pasiėmiau irgi kaip savotišką iššūkį- daug neigiamų komentarų girdėjau. O pasirodo tos meilės kančios vertos tų visų 654 puslapių, o tie visi puslapiai buvo verti skaitymui skirto laiko :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. tiesą pasakius, man gana lengvai susiskaitė, nebuvo kilęs noras mesti, atvirkščiai - norėjau skaityti toliau ir sužinoti, kaip viskas baigsis.

    AtsakytiPanaikinti
  3. You've been tagged on my blog!
    Details are here http://akvedukas.blogspot.com/2012/11/the-blogger-tag.html

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...