Kaip keistai veikia skirtingų žmonių smegenys... Pastaruoju metu sulaukiau net kelių iš eilės griežtų komentarų už tai, kad esu tai, kas esu, ir kad man patinka vienokios knygos, o nepatinka kitokios. Kiekvienam - savo. Skaičiau kelis tinklaraštininkų pranešimus apie Orhano Pamuko "Nekaltybės muziejų" ir nė vieno teigiamo. Paėmiau šią knygą su išankstiniu skeptišku nusistatymu, o ji man atsivėrė visu savo grožiu.
Taip, stora. Taip, ilga. Taip, monotoniška. Taip, ir veiksmo visai nėra. Tik aštuoneri metai ir 654 puslapiai meilės kančių.
Stambulas, 8 dešimtmetis. Pagrindinis veikėjas Kemalis, nors yra susižadėjęs su viena mergina, pamilsta kitą - Fiusuną. Ilgai planuota šeiminė laimė, su fanfaromis atšvęsta "Hiltono" viešbutyje su Stambulo elitu, subyra. Ir kas po to? Nieko. Jis pavirsta kleptomanu, renkančiu savo mylimosios gyvenimo trupinius, atsiskiria nuo vadinamojo elito, kurio dalimi buvo, apleidžia šeimos verslą, tampa uždaru, keistu, savigraužos kamuojamu vienišiumi. Ir kenčia, kenčia, kenčia...
Suprantu, kad ne kiekvieno kantrybei lemta ištverti šiuos šešis su puse šimtų puslapių kančios, naivių ir kvailų situacijų, į kurias papuola pagrindinis veikėjas. Tačiau knyga suskirstyta į neilgus skyrius, kalba lengva ir sklandi. Tiesa, pagrindiniai veikėjai man nebuvo patrauklūs, neįsimylėjau nei Kemalio, nei Fiusunos. Dažniau būdavo gaila ir gėda dėl jų.
Ypač patiko antrame plane vos girdimas Stambulo triukšmas: egzotiški gatvių ir vietovių pavadinimai, tradicijos, patiekalai, gatvės, kavinės, kino teatrai, Turkijos kino pramonės užkulisiai. Taip pat patiko stebėti, kaip 8 dešimtmečio Turkija bando paneigti nepaneigiamas islamiškas tradicijas ir nesėkmingai kopijuoja Vakarus. Koks vadinamojo elito gyvenimas ir pasilinksminimai, kokie jaunų porų santykiai, koks keistai naivus - turkiškas - požiūris į priešvedybinį seksą, kaip sklando gandai, kaip aukštuomenės vakarėliai atsispindi tuometinėje spaudoje, kokie santykiai šeimoje.
Man ši knyga sako, kaip galima mylėti. Kad galima mylėti iš tolo, neliečiant ir beveik nesikalbant, tik stebint. Ne taip, kaip mes dabar įpratę: noriu - pasiimu, noriu - atsiduodu. Ta beveik dešimtmetį trunkanti vyro meilė vienintelei moteriai ir stebina, ir žavi, ir sako, kokiais kvailiais mes galime virsti iš meilės.
Mano vertinimas: 4+/5
Leidykla: "Tyto alba"
Leidimo metai: 2010
Puslapių: 654
Originalo metai: 2008
Originalo pavadinimas: "Masumiyet Müzesi"
Knyga: iš knygyno
Kainavo: 22 Lt
Šią knygą pasiėmiau irgi kaip savotišką iššūkį- daug neigiamų komentarų girdėjau. O pasirodo tos meilės kančios vertos tų visų 654 puslapių, o tie visi puslapiai buvo verti skaitymui skirto laiko :)
AtsakytiPanaikintitiesą pasakius, man gana lengvai susiskaitė, nebuvo kilęs noras mesti, atvirkščiai - norėjau skaityti toliau ir sužinoti, kaip viskas baigsis.
AtsakytiPanaikintiYou've been tagged on my blog!
AtsakytiPanaikintiDetails are here http://akvedukas.blogspot.com/2012/11/the-blogger-tag.html
ačiū
Panaikinti