Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Ota Pavel "Puikiųjų stirninų mirtis. Kaip aš sutikau žuvis", arba Pabėgimas nuo depresijos

Jei reikėtų įvardinti, kurios šalies rašytojai labiausiai patinka, turbūt tai būtų Čekija. Ota Pavelas su savo "Puikiųjų stirninų mirtimi" - taip pat iš Čekijos. Nors jam trūksta Hašeko kandumo ir Hrabalo stebuklingumo, bet ir ši knyga labai graži.

Graži ir giedra. Visą laiką skaitant sukasi tas skaidrumo ir giedrumo pojūtis. Nors kartais vis išlenda mintys apie karą, žydų koncentracijos stovyklas ir t.t.

Panašu, kad autorius, gimęs Čekijos žydų šeimoje, pasakoja savo autobiografinę istoriją: apie prieškarinę savo vaikystę, atostogas stebuklingose vietose, ties nuostabiomis upėmis, tvenkiniais ir malūnais, apie tėvus, apie aistrą žvejybai. Jis pasakoja apie tėvo, prekybos agento, darbą ir neįtikėtiną pasisekimą dulkių siurblių pardavime, kai šiuos parduodavo net elektros neturintiems žmonėms. Apie ne tokią sėkmingą prekybą musių gaudyklėmis ir triušiais. Apie tėvo potraukį žvejybai ir nusipirktą tvenkinį su vieninteliu karpiu. Apie medžioklę ir sumedžiotą stirniną, kurio mėsa tėvais pamaitino į koncentracijos stovyklas išlydimus sūnus, kad jiems užtektų jėgų ten išgyventi. Apie nacių atimtą tvenkinį ir apie tai, kaip tėvui teko vogti nuosavus karpius. 


R. Č. nuotr.
- Karpeliai mano. Karpeliai.
Jis žaidė su jais, ir jie glaudėsi jam prie rankų, tarsi būtų jo vaikai, spindėjo mėnesienoje auksu ir sidabru, švytėjo tarsi šventųjų aureolės, niekada daugiau neteko regėti tokių karpių. Ėmė juos ant rankų, kilnojo ir nežinia ką murmėjo.
Kai jis atsistojo, mėnuo švietė tiesiai jam į veidą, atrodė visiškai ramus. Priėjo prie maišų ir išsitraukė paslėptą gaudyklę. Paėmė vieną maišą, priėjo prie eketės ir ištraukė pirmąjį karpį. Tik tada viską supratau ir labai išsigandau:
- Tėveli, eime iš čia. Jei mus sugaus, nužudys.
Jis pažvelgė į mane nieko nematančiomis akimis, ir dabar žinau, kad jam buvo vis viena, net jei jį būtų sugavę ir iškart nužudę. Jis negalėjo tiesiog nueiti ir palikti vokiečiams karpius.
Su karpiais nesiterliojo. Sukišo juos į maišą, parnešėme visus namo, o mamytė suleido juos į indus. Mūsų namai nuo palėpės iki rūsio buvo sklidini vandens. Karpiai plaukiojo kibiruose, vonioje, puskubiliuose, senuose arklidės loviuose.
Šioje knygoje švelnus humoras, graži kalba, įsimintini personažai, daug gamtos vaizdų ir aistros žuvims bei žvejybai. Pasakojimas ramus, sklandus, giedras. Bet kažkokių išsišokimų čia nėra, kaip ir nekyla smegenis sprogdinančių minčių.

Anotacijoje knygos gale užsiminta apie ūmią maniakinę depresiją, kuria susirgo šis rašytojas, tuo metu dirbęs sporto žurnalistu olimpinėse žaidynėse. Epiloge pats autorius apie ją pasakoja, tada paaiškėja, kam skirta visa ši knyga - pabėgimui nuo kankinančios ligos. Šie visi vaizdeliai apie vaikystę ir žvejybą - tai laimingoji vieta, į kurią vis bėgdavo rašytojas savo mintimis. Taip kad tikroji šios knygos istorija slypi kažkur už eilučių.

Mano vertinimas: 4/5 

Leidykla: "Tyto alba"
Leidimo metai: 2012
Originalo metai: 1971/1974
Originalo pavadinimas: "Smrt krásných srnců. Jak jsem potkal ryby"
Puslapių: 252
Knyga: iš bibliotekos
Kainavo: 0 Lt

Komentarai

  1. Jei gerai pamenu, tai lyg sūnus tuos karpius vogė - tėvas jau koncentracijos stovykloje buvo... Jei ko nepainioju.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. tai kad ne, tėvas - va, ir ištrauka juk tai sako. yra kitas epizodas, kai sūnus naktimis slapstydamasis bėga žvejoti. štai ir knygos minusas: visi epizodai labai vieni į kitus panašūs.

      Panaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

"Auksinė Donaldo kolekcija"

Rugsėjį skaitau mažai - dvi savaites visai nieko neskaičiau. Išskyrus šią - "Auksinę Donaldo kolekciją". Jei kas juokiatės, atsakau: visai nejuokauju, esu komiksų mylėtoja su aukštuoju humanitariniu išsilavinimu.

Petras Cvirka "Frank Kruk", arba Kaimo jurgis užkariauja Ameriką

Mokykloje ir universitete skaičiau visus lietuvių rašytojus, ką reikėjo ir ko nereikėjo, pagal programą ir ne pagal ją. Bet Petro Cvirkos "Frank Kruk" taip ir liko neperskaitytas. Tad pamačiusi bibliotekos mainų lentynoje atiduodamą šią P. Cvirkos knygą, pačiupau ir įsimečiau į rankinę.

Karen Blixen "Iš Afrikos", arba Besiužetis romanas

Po Marko Twaino dar vienas nevykęs susitikimas su klasika - šįkart su Karen Blixen ir jos autobiografiniu romanu "Iš Afrikos". Man visiškai nepatiko ir dėl to net kažkokį liūdesį pajutau. Filmas buvo puikus, ir po jo šį romaną medžiojau ilgai ir norėjau perskaityti gal net kokį dešimtmetį, jei ne daugiau. Ilgai lauktas susitikimas pagaliau įvyko, bet lūkesčiai taip ir liko lūkesčiais.