Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Annie Proulx "Kuprotas kalnas", arba Scenarijaus apmatai

Jau tokia trumputė šį Annie Proulx knyga "Kuprotas kalnas", kad įmanoma perskaityti per porą žiovtelėjimų lovoje prieš miegą.

Tai drąsi istorija, liūdnas ir gražus pasakojimas. Apysaka apie neįmanomą meilę, dėl kurios turbūt labiausiai nustebo tie, kurie ją patyrė: du kaimo berniokai. Kaubojų pasaulyje gėjiška meilė netoleruojama. Turbūt apskritai jokia meilė ir romantika čia neturi vietos. Neva nereikalingas seilėjimasis.


O štai dviems paprastiems, mokyklos nebaigusiems, menkai apmokamiems piemenims vienos vasaros nuotykis išsiplėtė į meilę ir draugystę, trukusią porą dešimčių metų.

R. Č. nuotr.
Džekas prasitarė, kad kadaise jo tėvas buvęs pakankamai žinomas bulių jojikas, tačiau amato paslaptimis nesidalino, niekuomet nedavė Džekui jokio patarimo, nė karto neatėjo pažiūrėti, kaip Džekas joja, nors pats mielai sodindavo sūnų ant kokio ėriuko, kai šis dar buvo vaikas. Enis pridūrė, jog jį domina kita jodinėjimo rūšis, reikalaujanti išsilaikyti balne ilgiau nei aštuonias sekundes ir bent jau turinti šiokią tokią prasmę. Tačiau Džekas prasitarė, jog prasmę suteikia pinigai ir Enis buvo priverstas pritarti. Jie gerbė vienas kito nuomonę, o širdyje kiekvienas skyrium džiaugėsi, kad surado bičiulį ten, kur mažiausiai tikėjosi. Jodamas priešais vėją atgal pas avis, nutviekstas apgaulingos ir svaiginančios šviesos, Enis pagalvojo, kad jam dar niekuomet nebuvo taip gera ir kad lengvai įstengtų pasiekti blyškų mėnulio veidą.
Pagal apysaką buvo pastatytas filmas, nusinešęs daug apdovanojimų.

Ir nors knygos istorija puiki, charakteriai aiškūs, varganas paprastų šiuolaikinių kaubojų gyvenimas atskleistas neblogai, graži, jautri rašytojos kalba, bet... Tas trumpumas, epizodiškumas, chronologinis šokčiojimas knygą daro labiau panašesnę į didesnio kūrinio apmatus nei į savarankišką knygą. Nežinau, kodėl rašytoja pasirinko šį žanrą. Toks įspūdis, kad ji nebuvo užtikrinta šio kūrinio sėkme ir apsidraudė trumpumu (prieš pradėdama skaityti net kelis kartus tikrinau: ar iš tikrųjų tik 64 puslapiai?!) Galbūt ji galvojo, kad kūrinys apie kaubojus gėjus sulauks priešiškumo, o ne pagarbos.

Todėl kūrinys atrodo daugiau tarsi eksperimentas arba scenarijaus apmatai. Tokį įspūdį sudaro tai, kad filmas sukėlė daugiau emocijų ir atgarsio visuomenėje nei knyga. Filmas puikus: geri aktoriai, puiki vaidyba, plačiau ir išsamiau išvystytas siužetas, puiki atmosfera, į sąmonę įsirėžiantys ryškūs vaizdai. Čia vienas iš tų nedaugelio atvejų, kai filmas geresnis už knygą... Šiuo atveju kino kūrėjams knygos siužetą teko praplėsti, o ne suspausti.


Man patiko rašytojos stilius: nesaldžiai poetiškas, vaizdingas, iškalbingas. Ieškosiu kitų rašytojos knygų.

O dėl "Kuproto kalno" visgi (negaliu patikėti, kad taip sakau...) siūlau žiūrėti filmą... Nors, tiesą pasakius, to skaitymo čia tiek ir tėra. Knyga labai trumpa. Gal dėl to ir nespėjau įsijausti, o filmas sukėlė daug daugiau emocijų. Knyga gera, bet filmas puikus, - tokią turbūt reikėtų pateikti išvadą...

Mano vertinimas: 4/5 

Leidykla: "Obuolys"
Leidimo metai: 2006
Puslapių: 64
Originalo metai: 1997
Originalo pavadinimas: "Brokeback Mountain"
Knyga: iš skaityklės
Kainavo: 0 Lt

Komentarai

  1. Filmas tikrai puikus puikus! O knygą seniai turiu (susigundžiau nusipirkti už kelis litus), bet dvejoju, ar skaityti, kadangi ne itin didelę simpatiją jaučiu "Obuolio" leistoms knygoms. Kiek esu susidūrus - gan neraštingi arba žiopli. :/

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. nebuvo taip blogai.. be to, ir to skaitymo tiek ir tėra.

      Panaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...