Jean Dominique Bauby "Skafandras ir drugelis", arba Paralyžiuoto žmogaus dienoraštis

Jean'o Dominique Bauby knyga "Skafandras ir drugelis" - "knyga apie valios pergalę", kaip skelbiama anotacijoje.

Tiesą pasakius, tikroji šios knygos istorija slypi už eilučių. Čia ne tiek svarbu, apie ką knyga parašyta, o kas ją parašė. O parašė visiškai po insulto suparalyžiuotas vyras, galintis su pasauliu bendrauti tik kairės akies mirktelėjimais.

J. D. Bauby buvo žurnalistas, stiliaus žurnalo redaktorius, tėvas. Linksmas, aistringas, energingas. 10-ajame dešimtmetyje jį ištiko insultas, po kurio jį visiškai suparalyžiavo.

Tačiau jis nenuleido rankų (kaip keista taip rašyti, suvoki tikrąją žodžių prasmę, dieve brangus, nenuleido rankų...)... Stebina, kaip visiškai savo kūne, kaip kiaute, kaip skafandre, įkalintas žmogus gali džiaugtis gyvenimu. Tokios būsenos aš mintyse, suėmusi kelius, linguočiau pirmyn ir atgal iš siaubo, o J. D. Bauby savo mintyse keliauja...

Prie lovos prikaustytas J.D. Bauby prisiminimais grįžta į vieną ar į kitą vietą, prisimena kvapus, jausmus, vaizdus. Akies mirktelėjimais bendrauja su draugais ir artimaisiais. Kalbasi ir kartais nesusikalba su ligoninės personalu. Kartais keliauja iš tikrųjų, bet tos kelionės ne visada pilnos džiaugsmo, o graudulio buvusiam gyvenimui.

R. Č. nuotr.

Nuo to laiko, kai apsigyvenau savo skafandre, du kartus visai trumpam apsilankiau Paryžiuje, kad susipažinčiau su šiuolaikinės medicinos šviesulių požiūriais į mano ligą. Pirmąjį kartą mane tiesiog užplūdo ilgesys, kai greitosios pagalbos mašina atsitiktinai pravažiavo pro ultramodernų pastatą, kuriame dar visai neseniai turėjau garbės darbuotis kaip garsaus moterų savaitraščio vyriausias redaktorius. Iš pradžių atpažinau kaimyninį pastatą, architektūrinį septintojo dešimtmečio paveldą, ką liudijo baigiantis nutrupėti fasado pano, po to pasirodė ir mūsų fasadas, ištisai padengtas veidrodžio plokštėmis, kuriose atsispindėjo debesys ir tarp jų nardantys lėktuvai. Tokių įstaigų šventoriuose įprasta nuolat matyti bent keliolika asmenų, kurie kiekvieną dieną šmirinėja ten kokią dešimtį metų, tik negauna galimybės įamžinti savo vardų. Net persukau galvą, tikėdamasis įžiūrėti bent šiek tiek iš matymo pažįstamą veidą, kuris galėtų pasirodyti po tos ponios su šinjonu ar dručkio pilka palaidine. Bet likimas to nenorėjo. Gal kažkas matė mano karietą iš penktojo aukšto biurų? Pravažiuodamas mažą bariuką, kur retkarčiais suvalgydavau priešpiečius, nuliejau kelias ašarėles. Aš moku verkti labai santūriai. Galėtum pasakyti, kad šitaip drėksta akys.

Knyga apie kantrybę, apie nedidelius džiaugsmus, kuriuos paprastai praleidžiame nepastebėję. Apie tai, kad laimę reikia atpažinti laiku.

Kita vertus, mane lanko ir šventvagiškos mintys. Kas jei ši knyga netgi būtų likusi tokia pati raidė į raidę, bet būtų parašyta kito žmogaus? Sveiko, vaikštančio? Ir būtų tik vaizduotės vaisius?

Sakyčiau, kad tai eilinė, vidutiniška knyga. Ir smarkiai neklysčiau.

 Mano vertinimas: už dvasios triumfą 5/5, už tekstą 3/5 

Leidykla: "Obuolys"

Leidimo metai: 2009

Puslapių: 144

Originalo metai: 1997

Originalo pavadinimas: "Le Scaphandre et le Papillon"

Knyga: iš internetinio knygyno

Kainavo: 5 Lt