Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Markus Orths "Kambarinė", arba Kas slepiasi po viešbučio lova?

Man patinka vokiečių rašytojas Markus Orths. Patiko ir anksčiau skaitytas "Mokytojų kambarys", ir dabar perskaityta "Kambarinė".

Turiu priekaištų trumpumui, abi šios knygos labai trumpos. Mano manymu, knyga, tesiekianti tik 77 psl., negali būti vadinama romanu. Taip pat trūksta ir įsigilinimo, išbaigtumo, išplėstumo.

Vis dėlto M. Orths turi savo balsą, atpažįstamą stilių, šiuolaikišką kalbą ir būdą, giliau kapstantį šiuolaikinio žmogaus savybes.

Obsesijų apsėsta Lin dirba kambarine. Šveičia viešbučio gyventojų paliktus gyvenimo likučius. Pedantiškai, liguistai. Jos visa savaitė suskirstyta į dienotvarkę: kiekvieną trečiadienį skambina mamai, kiekvieną ketvirtadienį lankosi pas gydytoją. O štai antradieniais ji atranda naują užsiėmimą: slepiasi po viešbučio lova ir seka svetimus gyvenimus.


R. Č. nuotr.

Knietulys stiprus. Lin dažnai pasvarsto, ar neužsiėmus tuo jau pirmadienį, bet paskui susiima, jaudulio teikiamą palaimą atideda antradieniui. Ji taip nusprendė. Taip ir elgsis. Nenukryps nuo apsisprendimo. Antradienį šeštą valandą Lin palenda po trys šimtai aštunto kambario lova ir laukia. 

Porelė grėžta vėlai. Kalbasi iki pirmos. Tai ne kivirčas, tai pokalbis apie ateitį, pokalbis, kuriame reikšmingas žodis kai. Porelė kalbasi apie namą, kurį reikia pirkti, apie laiką, kurį reikia praleisti drauge, minimi žodžiai gyventi drauge. Kai gyvensime drauge, sako vyras, tuomet mes... Moteris veikiausiai šypsosi. Kalbasi apie vaiką, kurio dar nėra, kalbasi apie gyvenimą, kuris dar negyventas. Tai lyg vienos krypties eismo gatvė, besidriekianti tamsoje virš lovos, mat aniedu išjungė šviesą.
Taip kambarinė Lin, visuomenės autsaiderė, ką tik išėjusi iš klinikos, bando susitvarkyti savąjį gyvenimą stebėdama svetimus. Kaip aniems, tiems virš lovos, sekasi gyventi savuosius? Kaip jiems pavyksta išgyventi ir būti laimingais? Ar jie išvis laimingi, gal jų gyvenimai, tokie pat sugriuvę?

Šiam "romanui" trūksta išvystymo, priešistorės, aiškesnių ir ryškesnių santykių tarp veikėjų, reikėtų mažiau nutylėjimų, daugiau aiškumo. Charakteriai šioje knygoje - tik eskizai. Kūrinio siužetą buvo galima šiaip išplėsti, tiek visko prirašyti, taip įsigilinti į temą... Bet rašytojo pasirinktas sprendimas būtent toks, neišbaigtas.

Bet vis tik M. Orths kažką užgriebė, kažką, kas neleidžia mesti šios knygos ir kas palieka kažkokį nepaaiškinamą liūdesį, kažkokį vienatvės jausmą.

Mano vertinimas: 4-/5 

Leidykla: "Gimtasis žodis"
Leidimo metai: 2009
Puslapių: 77
Originalo metai: 2008
Originalo pavadinimas: "Das Zimmermädchen"
Knyga: iš internetinio knygyno
Kainavo: apie 4 Lt

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.