Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Undinė Radzevičiūtė "Frankburgas", arba Perskaičiau, pamiršau ir laukiu naujos knygos

Man patinka Undinė Radzevičiūtė, tiksliau iki šiol skaityti du jos "bukletukai" "Strekaza" ir "Baden Badeno nebus". Prieš trejus metus išleistas "Frankburgas" praslydo nepastebėtas. Gal ir gerai, nes jei ši knyga pirmoji būtų man pakliuvusi į rankas, kitų dviejų net nebūčiau skaičiusi.

"Frankburgas" - apie šiuolaikinę "ofisų" visuomenę. Apie biuro kasdienybę,  susirinkimus, įmonių vakarėlius, savaitgalines "komandos formavimo" išvykas, intelekto ir bendravimo testus, įmonių susijungimus, bendradarbius ir t.t.
Frankas mėgo būti vienas. Posakis "Iš žmogaus, kuris turi polinkį būti vienas, galima laukti tik visokių piktadarybių" jam labai patiko. Štai kodėl tautos turi tiek daug priekaištų nevedusiems ar išsiskyrusiems prezidentams. Ir todėl šiuolaikiniuose biuruose stengiamasi visus susodinti į vieną salę: kad kolektyvo nariai vieni kitus kontroliuotų patys: "Kur eini?", "Ar ne per anksti?"
U. Radzevičiūtė atpažįstama ir šioje knygoje. Savitas, šiuolaikiškas jos stilius, ironija ir požiūris randami ir čia.

Tačiau knyga per daug paini, trūkčiojanti. Neišlaikytas siužeto vientisumas. Kad ir koks būtų rašytojos stilius, reikia kažko daugiau nei paskirų trūkčiojančių sakinių. 

Personažai neišbaigti, gal tik tas pagrindinis Frankas su šiokia tokia priešistore. Tačiau visi kiti - tik nebaigti fotorobotai, kuriame trūksta esminių bruožų: nosių, burnų, akių, ausų.

Ir, žinoma, labai jau modernus tekstas. Per daug modernus. Toks modernus, kad visai neaiškus. Nei normalios pradžios, nei normalios pabaigos. Rašant šitaip superšiuolaikiškai, lengva nuslysti į šalį.

Ir dar - kas, po galais, per psichologinės problemos rašytojos galvoje dėl to trumpumo. Kažkokie praeities kompleksai ir ilgo teksto baimės...

Tačiau mane žavi ši rašytoja. Elektroninis paukštelis pačiulbėjo, kad šį mėnesį turi pasirodyti nauja U. Radzevičiūtės knyga.
Kiniško stiliaus daiktą ar interjerą Europoje rasti nesunku, taip pat nesunku rasti knygų apie Kiniją, o tikras literatūrinis chinoiserie pasitaiko labai retai. Naujas Undinės Radzevičiūtės romanas "Žuvys ir drakonai" - apie daugelį. dalykų.
Apie XVIII amžiaus europiečio svajonę pakeisti "tvarką" visame pasaulyje, net ir Kinijoje. Apie XVIII amžiaus prancūsų meilę kiniškiems dalykams ir viso "Senojo pasaulio" neapykantą prancūzams. Apie didėjančią Rytų ir Vakarų "difuziją". Apie šiuolaikinį žmogų, norintį pabėgti į nebeegzistuojančią Kiniją. Ir apie Rytus, kurie visada su mumis, nesvarbu, į kurią pusę žiūrėtumėme.
Knyga "Žuvys ir drakonai", kaip ir kiti Radzevičiūtės kūriniai, - visiškai nutolusi nuo lietuvių literatūros tradicijos. Tai tarsi atskira kategorija, kurioje intelektinis iššūkis jungiamas su rafinuotu ir nerafinuotu humoru, o herojai kalbasi taip, lyg kapotųsi kardais.
Nežinia, kokia bus jos naujoji knyga, bet "Frankburgą" nurašiau į broką.

Mano vertinimas: 2/5 

Leidykla: "Tyto alba"
Leidimo metai: 2010
Puslapių: 95
Knyga: iš bibliotekos
Kainavo: 0 Lt

Komentarai

  1. Si karta sutinku su tavimi. Patinka kuriniai, kuriuose pasimetu, reikia paciam rasti "galus", taciau pastarosios tiesiog nesupratau.
    Radzeviciute, kaip ir tau, man istrigo nuo Strekazos laiku, perku jos knygas iki siol, reiskias, patinka.

    AtsakytiPanaikinti
  2. "Personažai neišbaigti, gal tik tas pagrindinis Frankas su šiokia tokia priešistore. Tačiau visi kiti - tik nebaigti fotorobotai, kuriame trūksta esminių bruožų: nosių, burnų, akių, ausų."

    Aš manau, kad būtent tai ir pabrėžia kūrinio idėją. Ofisų pasaulyje nėra vietos asmenybei, nėra vietos istorijai. Tai mankurtų, gyvenančių čia ir dabar, pasaulis. Individualybė čia nepageidaujama.
    Tokie žmonės kaip Frankas Burgas, turintys istoriją, pasaulį ir gyvenimą už ofiso ribų, susiduria su sunkumais. Jie ne(be)gali priklausyti nė vienam pasauliui, visada lieka kažkur "tarp", o tai yra, manau, didžioji šios knygos drama.

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.