Arthuro Goldeno romanas "Geišos išpažintis" - man pasirodė esantis daugiau enciklopedija apie geišų kultūrą, nei romanas. Ir nors knygos apie Rytus iš manęs gauna papildomų balų, bet net man šios knygos dėstymas buvo per sausas, o siužetas - labai nusaldintas ir nugerintas pačioje pabaigoje.
Pagal rašytojo sumanymą, romane savo istoriją neva pasakoja pagyvenusi geiša. Neva jos pasakojimą užfiksavo stenografas, o rašytojas šią medžiagą vėliau perkėlė į romaną. Bet, pasirodo, tai netiesa, - įvadinis skyrius išgalvotas, ir visas romanas - rašytojo vaizduotės vaisius. Tačiau visiškai patikėjau jo pasiūlytu variantu - ir dar net pagalvojau: "Dieve, kaip ši moteris sausai pasakoja savo istoriją".
Man tebuvo vos keturiolika, bet atrodė, jog nugyvenau du gyvenimus. Naujasis gyvenimas dar tik prasidėjo, nors senasis jau prieš kurį laiką buvo pasibaigęs. Prabėgo keleri metai nuo tada, kai gavau liūdną žinią apie savo tėvus, ir stebėjausi, kaip nuo to laiko pasikeitė mano mąstymas. Mes puikiai įsivaizduojame žiemą, net jei ji trunka vos vieną dieną: medžiai apsigaubė sniego skraiste, bet atėjus pavasariui, jie neatpažįstamai pasikeis. Tada dar nesuvokiau, kad šitaip nutinka ir mums. Kai sužinojau naujieną apie savo šeimą, apsigaubiau sniego skara, bet, kai atsirado speigai, atsiskleidė naujas gamtovaizdis, kurio iki šiol net neįsivaizdavau. Nežinau, ar jums tai padarys kokį įspūdį, bet debiuto išvakarėse mano sąmonė buvo tarsi sodas, kuriame ką tik iš žemės ėmė dygti gėlės, tad dar neįmanoma pasakyti, kokios gi jos bus. Buvau labai susijaudinusi, ir mano sąmonės sode stovėjo statula - geišos, kuria norėjau tapti, įvaizdis.
Iš tiesų tas dėstymas - paprastas ir netgi kartais nuobodokas, ir nors pasakojama apie žiaurius dalykus (skurdą, mergaičių pardavinėjimą, mušimą) pasakojimas išlieka ramus ir atsainus. Galbūt rašytojo taip sumanyta tyčia - japonai nepasižymi stipriomis emocijomis, visgi man to sausumo buvo per daug. Ypač nuobodi pasirodė pati pabaiga - gyvenimo Niujorke laikotarpis. Net kartais pagalvodavau - kažin ar reikėjo tos pabaigos...
Tačiau šio romano skaitymas buvo puiki japonologijos paskaita. Rašytojas pats yra studijavęs šį mokslą, gyvenęs ir dirbęs Tokijuje, tad į romaną sudėjo visas žinias. Ir, kaip sako anotacija, bemaž antgamtinėmis jėgomis priverčia skaitytoją pasinerti į visiškai kitokį - Kijoto arbatinių ir geišų - pasaulį. Jis aprašomas su neįtikėtinu kruopštumu ir tikslumu. Visos geišų kultūros tradicijos, apranga, bendravimas ir po visu šituo slypintis tikrasis gyvenimas: mažas mergaites skurdžios šeimos parduoda geišų namų "sutenerėms", pataikavimas ištvirkusiems turtingiems ponams, savo gyvenimo neturėjimas, priklausymas nuo turtingojo danos (rėmėjo-meilužio) įgeidžių.
Štai tokia ir buvo ši knyga man - daugiau ne romanas, o žinių papildymas.
Mano vertinimas: 4-/5
Leidykla: "Algarvė"
Leidimo metai: 1999
Originalo metai: 1997
Originalo pavadinimas: "Memoirs of a Geisha"
Puslapių: 438
Knyga: iš skaityklės
Kainavo: 0 Lt
Komentarai
Rašyti komentarą